Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

Dailėraštis

2018-06-24

Tapytoja E. Butkutė: „Kūryba visada su manimi“

Eglė Butkutė – jauna tapytoja, 2014 m. laimėjusi „Jaunojo tapytojo prizą“, o šiemet įstojusi į Lietuvos dailininkų sąjungą. Su ja kalbamės apie kūrybą, Jaunojo tapytojo prizą ir kitus jauniems menininkams aktualius klausimus.

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

 

Kokie motyvai jus paskatino įstoti į Lietuvos dailininkų sąjungą? Daugelis jaunų menininkų menininko statusą siekia gauti tiesiai iš Kultūros ministerijos.


Prieš dvejus metus Vilniaus dailės akademijoje baigiau magistrantūros studijas. Po jų teiravausi Akademijos galerijoje ir VDA „Titanike“ dėl personalinės parodos eksponavimo. Gavau atsakymą, kad parodų salės labiau prieinamos Dailininkų sąjungos nariams ir akademijos studentams. Taigi vienas iš veiksnių, paskatinusių stoti į Dailininkų sąjungą, buvo toks, kad tuomet gali pretenduoti į daugelį erdvių parodai surengti, pasidalinti savo kūryba. Taip pat reikšmingas buvo siekis priklausyti Lietuvos menininkų bendruomenei.


Ar po studijų pavyksta surasti balansą tarp kūrybos ir pajamas užtikrinančios veiklos?


Žinoma, stengiuosi suderinti abi sritis, tačiau, kaip ir visiems, tam reikia daug laiko ir pastangų. Neseniai pradėjau dirbti vizualiųjų menų mokytoja menų ir mokslo mokykloje „Taškius“. Ką tik prasidėjo nauji mokslo metai, tad reikia apsiprasti, susipažinti su mokyklos filosofija, įsilieti į ugdymo veiklas. Noriu supažindinti mokinius su šiuolaikinio lietuviško meno kontekstu. Kai tik galiu, dirbu namuose arba važiuoju tapyti į studiją kurti naujų istorijų, ieškoti ir atrasti naujų motyvų – man tai labai svarbu.


Šiuo metu rengiamas leidinys Jaunojo tapytojo prizo dešimtmečiui. Prisiminiau klausimą, į kurį ta proga paprašė atsakyti organizatoriai: ar kada nors tave kas nors sustabdė tapybos kelyje? Atsakiau, kad tiesiog einu keliu, kuris man artimas. Kūryba visada su manimi, nors jai tikrai reikia daug laiko.


Jūsų kūrybos pagrindinis motyvas – sportas, nors pasitelkdama jį kalbate apie daug universalesnius dalykus. Kodėl būtent sporto motyvas?


Mano mintis perteikia kūno kultūros salės vaizdai, kuriuos renkuosi dėl asmeninių potyrių ir siekio iš jų išsilaisvinti. Tapyba ir visi menai yra toks savotiškas apsivalymas, terapija. Kai tapau sporto salę ir tuos vaikus, sugrįžtu į tai. Ir, atrodo, bandau įveikti dalykus, kurių neįveikiau anksčiau. Tas laikas man vis neduoda ramybės neįgyvendintomis užduotimis, persekioja, lyg norėdamas priminti, kad gyvenime privalai atitikti tam tikrus normatyvus. Tuose žalių salių vaizduose mane iš tiesų domina autentiškumo ir asmenybės nykimas, savęs kaip individo suvokimo sudėtingumas. Savo tapyba kalbu apie laisvę būti kitokiu.


Todėl ir vaizduojate vaikus, o ne, sakykime, profesionalus sportininkus?


Mokykla mano prisiminimuose yra visai kas kita. Ten tave, pasitelkdami fizinį ir psichologinį spaudimą, įpareigoja atlikti tam tikrus kartotinius veiksmus, o už normatyvų neatitikimą baudžia. Ir taip sukuria psichologinius barjerus. Kadangi nesu ir, matyt, jau niekada ir nebūsiu profesionalia sportininke, neturiu tokios patirties ir išgyvenimų, o kurti be šių dalykų būtų labai sudėtinga ir dirbtina.

 

Eglė Butkutė „Per šokdynę“ (aliejus, drobė; 2018; 55x30 cm).


Jūsų teorinės magistro baigiamojo darbo dalies pavadinimas buvo „Kaip aš laimėjau Jaunojo tapytojo prizą“. Kodėl nusprendėte analizuoti šį laimėjimą?


Kodėl apskritai verta ką nors daryti? Tiesiog dėl mano pačios patirčių kūrybinėje plotmėje išsišakojo tokios idėjos ir motyvai, tad tyrimas pakrypo ta linkme. Mane labai sužavėjo tuo metu skaityta Artūro Railos knyga „Antisportas“. Mano darbas iš esmės liko apie sportavimą, normatyvizavimą, tik labiau susisiejo su menais.


Pavyko rasti atsakymą į klausimą, kaip laimėjote Jaunojo tapytojo prizą?


Iš tikrųjų net neieškojau atsakymo, man buvo svarbiau užduoti patį klausimą. Dėl laimėjimo, manau, tokie dalykai, kaip ir daugelis gyvenimo įvykių, susideda iš grandininės reakcijos. Reikia pastangų ir darbo, tačiau kažkokio recepto čia nerasi ir aš jo nepasakysiu.


Po Jaunojo tapytojo prizo konkurso ar kitų parodų, kuriose dalyvauja daug jaunų tapytojų, dažnai mėginama apibendrinti, kokia yra toji jauna tapyba. Kokie jūsų, kaip proceso dalyvės, pastebėjimai? Ar išskirtumėte kokį nors bendrą savo kartos tapytojų, jų tapybos bruožą?


Lietuvos jaunųjų kūrėjų tapyba labai skirtinga, bet kartu turi bendrą bruožą – yra labai jautri. Jautrus koloritas, ieškojimai, motyvai. Kiek esu susidūrusi, šiuo metu dažnai paliečiami (net ir mano pačios kūryboje) atminties, laiko reliatyvumo klausimai. Tai tikrai išgyventa ir gili kūryba.

 

Eglė Butkutė „Patikra“ (aliejus, drobė; 2018; 150x120 cm). 


Kaip manote, kokią įtaką jauniems tapytojams daro dėstytojų kūryba? Mano nuomone, studentų darbuose, tarkime, eksponuojamuose Meno celėse, įtakos gana ryškios, akivaizdžiai matyti skirtumai tarp dailės akademijos Vilniaus ir Kauno fakultetų.


Manau, kad visa aplinka daro įtaką. Kiek gali jos nusimesti, nusimeti, kiek negali – nenusimeti. Jei skirtumai tarp tapybos katedrų pastebimi, matyt, jie yra. Mes visi sukamės tame pačiame katile, kultūriniame klimate. Mes visi prisigėrę kaip kempinės. Kiekvienas kuria, kaip gali. Būna tam tikri kūrybos etapai. Kai esi viename etape, tiesiog dar nesi kitame. Vėliau pradedi kurti labiau pagal save. Bet tai nevyksta specialiai. Aš pati baigusi akademiją bandžiau kurti ir vienaip, ir kitaip. Nepavyko. Negali nuspręsti, kaip nori tapyti – tapyba kyla iš vidaus.


Koks jūsų santykis su vyresnės kartos tapytojais?


Tikiuosi, kad geras (juokiasi). Atsimenu, kažkuriuo metu akademijoje buvau susvyravusi, pradėjusi abejoti tapybos keliu. Buvo minčių, kad man per sunku, per daug išgyvenimų. Bet tuomet netikėtai labai atvirai pasikalbėjome su gerbiamu Arvydu Šalteniu – iš tikrųjų, retas žmogus turi tokią dovaną įkvėpti kūrybai. Pokalbis baigėsi jo mintimi, kad svarbu sakyti tiesą ir pamatyti tikrąjį pasaulį. To man tuo metu labiausiai reikėjo ir esu labai dėkinga, kad atsirado toks žmogus, kuris galėjo man pasakyti šiuos žodžius.


Kokie pasaulio menininkai jus įkvepia?


Iš tikrųjų mane įkvepia labai daug kas, nebūtinai menininkai. Mano pačios kūrybai visada buvo artimesnė ekspresyvi raiška, tikrai mėgaujuosi stebėdama Georgo Baselitzo, Willemo de Kooningo paveikslus.

 

Eglė Butkutė „Aš aukštai ir man baisu!“ (aliejus, drob4; 2017; 200x200 cm).


Esate sakiusi, kad paveikslus pertapote daugybę kartų, besikeičiant nuotaikai, kuriate sluoksnį po sluoksnio. Kaip žinote, kada ateina metas sustoti?


Taip, kas kartą priėjusi prie darbo pati keičiuosi – tapau vis kitaip. Paveikslai negali būti galutinai pabaigti – besitęsiantys tušti plotai kalba apie tam tikrą tęstinumą. Kaip ir mano pačios atminties slogutis. Kūrinys būna ne tiek vizualiai, kiek mentaliai pabaigtas – tapydama jį išgyvenu ir ateina akimirka, kai tai baigiasi. Tada tiesiog turiu imti naują drobę.


Ką kuriate pastaruoju metu? Tęsiate sporto temą, ar kuriate kitais motyvais?


Prisipažinsiu, manęs vis dar nepaleidžia atsiminimai apie priplėkusios sporto salės žalias sienas ir rudus suolus. Keistos rėkiančios geltonos ir papuvusios mėlynos spalvos, jų deriniai koduoja tam tikras mano emocijas, represijas – netikėtai jas pamačiusi skersgatvyje ar kur močiutės namuose, suprantu, kad vėl grįžtu.


Jūsų darbus nelengva surasti internete. Tai šiek tiek stebina. Paprastai jauni tapytojai itin noriai išnaudoja interneto teikiamas galimybes – turi savo internetinę svetainę, socialinių tinklų paskyras. Koks jūsų santykis su skaitmeninėmis technologijomis?


Dalykai kuriasi ir vyksta jau šiuo metu. Yra kuriamas puslapis, brandinamos mintys ir idėjos. Manau, viskas vyksta savo laiku. Šiuo metu man nereikia reklamos, jeigu reikėtų daugiau, tikrai yra daug būdų ją pasidaryti.

 

Eglė Butkutė „Rožinis gyvenimas“ (aliejus, drobė; 2016; 300x100 cm).

 
Atgal