Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

Dailėraštis

2018-06-24

Netradiciniai sprendimai V-ojoje Vilniaus keramikos meno bienalėje

Rudens sezoną „Arkos“ dailės galerijoje atidarė jau V-oji Vilniaus keramikos meno bienalė.

Aurelija Seilienė

 

Šįkart keramikams, manantiems, kad dažnai yra nustumiami į meno pasaulio užribį, parinktas tikrai garbingas ekspozicijos laikas, juolab, kad naująjį sezoną pradeda ir nauja galerijos vadovė. O nauja pradžia pasitinkama su senu kaip pasaulis objektu – indu. Tačiau sena tema nereiškia senovinio požiūrio – keramikai buvo kviesti savitai pristatyti indo viziją. 

 

Bienalės kuratorius Gvidas Raudonius šių metų parodai pasirinko, iš vienos pusės žiūrint, gana paprastą, iš kitos – pakankamai sudėtingą ir neišsiamamą temą. Paroda pavadinta „Indo vizija“. Konkursinės parodos atrankai nebuvo tikėtasi sulaukti puodų ir „bliūdų“ variacijų, o siekta paskatinti dailininkus kitaip pažvelgti į indo formą, surasti įvairius ertmių interpretavimo būdus. Jo paties manymu, jau pačios keramiko rankos, kurios sukuria daiktą, yra savotiškas indas, galintis saujoje pernešti vandenį – gyvybės šaltinį.


Konkursinei parodai atrinkti kūrinius, kaip visada, buvo pasikviesta komisija, susidedanti iš keramikų, akademikų ir menotyrininkų. Tarp jų – keramikai Audrius Janušonis ir Egidijus Radvenskas, kurie ankstesnėse bienalėse užėmė prizines vietas. Taip pat – akademikė, keramikė Rasa Justaitė-Gecevičienė (ji taip pat pristatė vieną kūrinį bienalės parodoje „Šventinis“) ir menotyrininkės Raimonda Simanaitienė bei Aurelija Seilienė (aš).

 

Iš atrankai pateiktų kūrinių, deja, buvo matyti ganėtinai atsainus požiūris į užduodamą temą (tai būdinga ne tik keramikams bet ir kitų sričių dailininkams). Šiek tiek liūdina, kuomet kuratorių pastangos sugalvoti aktualią parodų temą yra nevertinamos. Nemažai pateiktų kūrinių bienalės žiuri buvo atmesti vien dėl visiško temos neatitikimo arba pernelyg akivaizdaus pritempimo, Tiek atmesti, tiek dalis parodai atrinktų darbų buvo tęstinių autorių ieškojimų išdava. Tai ne sykį menkino menininkų darbų šansus patekti į parodą. Turiu omenyje darbus, kuriuose tik formaliai pažvelgta į tūrio ar talpos sampratą, pritaikant savo kūrybos metodus, bet nesistengiant naujai pažvelgti į iškeltą uždavinį. Galima manyti, kad dailininkas nebūtinai turi ieškoti vis naujų požiūrio kampų, tačiau, kita vertus, temos ir kuriamos stengiantis išprovokuoti naujus kūrybinius apmąstymus.

 

Milena Pirštelienė „Šeši kambariai“ (baltas molis, pigmentai, glazūra, 1020 °C, 20x100 cm.).

 

Šiųmetė Vilniaus keramikos meno bienalės paroda turėjo keletą išskirtinumų, lyginant su buvusiomis. Ši bienalė sukonstruota kaip konkursinė paroda. Pagrindinės prof. Liudviko Strolio vardo premijos laureatas (ši premija skiriama už geriausią temos atskleidimą, meninės idėjos ir jos įgyvendinimo novatoriškumą bei profesionalų sumanymo įgyvendinimą), gauna ne tik pagrindinį piniginį prizą, bet yra kviečiamas kitos bienalės metu surengti personalinę parodą. IV-ojoje bienalėje šią nominaciją pelnė profesorius Juozas Adomonis. Tačiau šiemet nominacijos gavėjas parodos nesurengė, kas, gaila, tačiau ženkliai nuskurdino bendrą bienalės vaizdą. Betdžiugu ir įdomu tai, jog komisija šįmet kur kas lanksčiau pažiūrėjo į skiriamus diplomus ir, atsisakę formalių vertinimų, taip pat įvedė naujovę.


Atrinkus autorius parodai, paaiškėjo, jog jaunųjų keramikų iki 30 metų amžiaus tėra vos du – Justina Kildišytė (kūrinys „Ledynai ir kalnai“) bei Laurynas Stanevičius („Golden sabi“). Deja, šįkart kur kas įdomesnių indo interpretacijų pateikė nekonkursinėje bienalės dalyje savo darbus pristatę jaunieji – Vilniaus dailės akademijos studentai. Žinoma, jie turėjo kur kas daugiau laiko gilintis į temą, nes daugelio jų baigiamieji darbai ir buvo susiję su indo tyrinėjimu, tačiau ne vieno jų rezultatai pasirodė kur kas įdomesni nei, tarkime, jų pačių dėstytojų.

 

Monika Gedrimaitė „Indo estetika: nuo daikto iki meno“ (molis, glazūros, žiedimo technika, konstravimas, autorinės technologijos; VDA magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovas prof. Rytas Jakimavičius; 2x1m, 1000-1260 °C, 2018).

 

Taigi diplomą už filosofines indo įžvalgas gavo Monika Gedrimaitė. Jos kūrinys „Indo estetika: nuo daikto iki meno“ (2018, magistro baigiamojo darbo vadovas prof. Rytas Jakimavičius) itin konceptualus, nors iš pažiūros visai paprastas. Kompozicijoje išdėlioti nediduko formato įvairių formų indai bei jų fragmentai suvesti iki visiško paprasto pateikimo. Čia galima matyti molio struktūrą, kaip ji kinta priklausomai nuo formavimo būdo, aiškiai išsiskiria atskiri segmentaiir vientisa idėja. Pačios autorės teigimu, šis kūrinys nagrinėja indo, kaip savarankiško daiktiškojo objekto unikalumą. Savo kompozicijoje ji aiškinasi, iš kokių indo-daikto konstrukto elementų yra sudarytas šis konkretus daiktas ir, pasitelkdama dekonstrukcijos analizę, tyrinėja visumosdalių semantiką. Kita gana įdomi jauna keramikė –Neringa Akcijonaitytė, parodoje pristačiusi kūrinį „Periculum“ (2018, magistro baigiamojo darbo vadovė Jurgita Jasinskaitė). Fajansinėse petri lėkštelėse ji tyrinėja Moka difuziją (keramikos dekoravimo techniką), kuri paslaptinga kaip ir įvairūs laborotorijose auginami mikroorganizmai.


Pagrindinė bienalės premija atiteko Milenai Pirštelienei. Jos kūrinys „Šeši kambariai“ perteikia tuščios erdvės, kuri savyje talpina nerimo ir užmaršties nuojautas, įspūdį. Autorė kompoziciją dėlioja labirinto principu, lygiai kaip ir ant molio ištapyti piešiniai įvaizdina klaidžiojimą tuščiais kambariais ir vingriais koridoriais, vedančiais į akligatvius. Subtili monochrominė spalvinė gama, griežtos geometrinės formos, papildytos jas atkartojančiomis, tačiau chaotiškomis piešinio linijomis, dar labiau sustiprina kuriamą įspūdį. Šis kūrinys greičiausiai yra M. Pirštelienės kuriamos serijos dalis, nes panaši kompozicija buvo pristatyta ir 2017 bei 2018 „Pavasario“ parodose Kaune (kūriniai „Naktis“ (2017) ir „Šviesa“ (2018)).

 

Eglė Steponavičė „Porcelianinė vizija“ (fabrikiniai kaulinio porceliano puodeliai su lėkštelėmis, smėliavimas, sendinimas, h – 6 cm, Ø – 12 cm).

 

Kita, antroji bienalės premija skirta Eglei Steponavičei už kūrinį „Porcelianinė vizija“. Čia ji naudoja fabrikinius kaulinio porceliano puodukus su lėkštutėmis ir, pasitelkdama smėliavimo bei sendinimo technikas, sukuria bendrą indo kaip kasdienio naudojimo daikto ir prisiminimų bei praėjusio laiko simbolį. Taip pat diplomai buvo įteikti ir keramikams Remigijui Sederevičiui, Rūtai Šipalytei, Jovitai Laurušaitei. Remigijus Sederevičius buvo nominuotas diplomu už inovacijas keramikoje. Bienalėje jis eksponavo kūrinį „3D“, sukurtą pasitelkus 3d spausdintuvą. Diplomą už profesinę meistrystę gavo Rūta Šipalytė už kūrinį „Pilnas savyje“. Autorė, kurdama keraminius namukus, vadovaujasi senosiomis Kinijos meistrų tradicijomis kuo paprastesne forma išreikšti pagrindinę idėją.


Nors lygiai taip pat meistryste žavi ir Giedros Petkevičiūtės darbas „Respublika“, kuriame keramikė sujungia vielą su kauliniu porcelianu. Tokie eksperimentai dažniausiai baigiasi darbo apžiūrėjimu krosnyje – ištraukus kūrinį, neretai jis tiesiog subyra. Tačiau šiuo atveju kūrinys kuo puikiausiai stovi ekspozicijoje. Šį darbą, anot pačios G. Petkevičiūtės, inspiravo Kaune jau ne vieną dešimtmetį stovėjęs pastatas vaiduoklis – viešbutis „Respublika“. Kūriniu autorė bando perteikti nostalgijos, ryšio su praeitimi ir transformacijos iš seno į naują idėjas. Į porcelianą įkomponuota viela, kartu ir naikina jį, ir tuo pačiu neleidžia visiškai sutrupėti – lygiai taip pat kaip ir žmogaus pasąmonė elgiasi su prisiminimais.

 

Remigijus Sederevičius „3D“ (kaulinis porcelianas, 3D keramikos spausdintuvas, 1260 °C, h-9 cm, l-12 cm; h- 4; l-9 cm, 2018).

 

Už kūrybinių idėjų tęstinumą diplomu buvo apdovanota Jovita Laurušaitė. Jos visą gyvenimą kurtos moterų pavidalo vazos, dekoruotos vaizdiniais pasakojimais, šįkart itin tiko bienalės temai. Nors iš pirmo žvilgsnio J. Laurušaitės vazos gali pasirodyti panašios, tačiau iš tiesų dviejų vienodų niekada nebūna: kiekviena „boba“ turi savo charakterį ir pasakoja savo istoriją. Jos darbai šiek tiek primena Pablo Picaso kurtas moterų formos vazas, kur pats keraminis objektas tampa nebe tik funkcionaliu savarankiško pavidalo daiktu, bet ir medžiaga, pagrindu kitam vaizdiniam pasakojimui.

 

V-osios Vilniaus keramikos meno bienalės ekspozicijoje netrūko tikrų indų pavidalų. Tokius kūrė Konstancija Dzimidavičienė, Juozas Adomonis (tiesa, jo vazos, nors ir funkcionalios, tačiau mažai primenančios gėlėms skirtus indus), Jurgita Jasinskaitė. Taip pat galima matyti nemažai autorių, ertmę ar minčių talpyklą atradusių žmogaus pavidale: tai Eglė Einikytė-Narkevičienė, Valdas Kurklietis, Alvydas Urbietis. Kurklietis jau ne pirmą kartą kaip išraiškos formą naudoja žmogaus galvą, tačiau jo kūrinyje „Ozono skylės“ veikiau galima įžvelgti pigių holivudinių filmų numirėlių atvaizdavimą nei neaprėpiamo tūrio minčių talpyklą. Šiuo atveju žymiai paveikesni tampa Urbiečio „moliagalviai“ („Keturios puodynės“). Čia tarsi panašių pavidalų puodynės išrikiuotos keturios grubios ir tyčia „nezgrabiai“ nulipdytos galvos su keistomis grimasomis. Žvelgiant į kūrinį peršasi mintis, kad galva gali būti ne vien išminties ir idėjų talpa, bet lygiai taip ir kaip tame lietuviškame posakyje „galva tuščia kaip puodynė“ – nyki ir bevertė, kuomet yra neužpildyta.

 

Tuo tarpu itin smagus ir žaismingas visame bienalės kontekste atrodo Agnės Šemberaitės darbas „Ku-kū“. Skurpulingai išlipdytų medžių miške laigo fabrikinės lapių ir voverių skulptūrėlės. Kūrinys savo forma šiek tiek primena Onos Grigaitės instaliaciją „Mūsų miške nieko naujo“, tačiau A. Šemberaitės variantas pasižymi daugiau žaismingumu nei gilia idėja.

 

V-oji Vilniaus keramikos meno bienalė pasižymėjo tradicijos ir naujovių sinteze. Simboliška, jog ir pačią bienalės temą „Indo vizija“ galima apibūdinti tokiais žodžiais. Kas laukia jau planuojamoje VI-ojoje bienalėje, sunku prognozuoti, tačiau galima tikėtis tikrai įspūdingos pagrindinės premijos laureatės parodos ir naujų keramikų įžvalgų pateikta tema.

 
Atgal