Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

Dailėraštis

2019-09-19

Rubrika „Kultūrinės kelionės“. Atostogos Peskaroje

Atostogos vasaros pradžioje? Neįprasta.

Tradiciškai geriausias laikas poilsiui – rugpjūtis, kai saulė nebe tokia kaitri, veikiau aksominė, o vėjas – šiltas ir glostantis.


Šių metų atostogų laiką birželio pradžioje skyriau savo hobiui (jei kas dar nežino, daug metų esu didelė detektyvinių istorijų mylėtoja). Beieškodama partnerių naujam projektui, aptikau jau keletą metų rengiamą Tarptautinę konferenciją, skirtą detektyvams.


Konferencija vyko visai nepažintoje Italijos dalyje – Peskaroje, įsikūrusioje prie Adrijos jūros, aiškumo dėlei – kitame krante – Rumunija.


Pasisekė. Pakeliui autobuse į Peskarą sutikau lietuvę Jadvygą su vyru italu. Prabėgo jau aštuoneri metai, kai ji su Antonio gyvena netoli Peskaros. Dvi valandos nuo Romos iki Peskaros – neprailgo, sužinojau praktiškai viską, nuo lankytinų vietų iki Abruco regiono maisto.


Praktiškai pasinaudoti pakeleivių rekomendacijomis ir susipažinti su kultūros įžymybėmis bei virtuve nespėjau (iš karto planuoju grįžti dar kartą). Pirmą vakarą nužingsniavau pagrindine miesto gatve, o grįžau jūros pakrante jau temstant. Kitas dienas autobusas iš miesto centro nuveždavo iki Gabrielio D'Annunzio vardo universiteto, kur ir vyko konferencija, vakare grįždavome miesto transportu arba pėsčiomis, tai galėjome pasigrožėti miestu pro langą. Konferencijos metu šalta buvo tik Anglijoje (tik 13 laipsnių), kaip patikslino naujasis kolega Andrew iš Londono, jau pirmą susipažinimo akimirką, nes pokalbį tradiciškai pradėjome nuo oro. Italijoje ir Lietuvoje temperatūra vienoda – beveik 30. Iškišti nosį į lauką vidurdieny visi konferencijos dalyviai vengė.

 


Konferencijos programa buvo tokia ilga ir intensyvi, jos vos spėjau lakstyti iš vieno panelio į kitą, o 20 min., skirtų pokalbiams, kavutei ir sumuštiniams, pažinčių rezgimui prabėgdavo nepaprastai greitai. Rinkausi pranešimus, kurie labiausiai siejasi su Europos tapatybe, meno ir kultūrinėmis sąsajomis, to laikotarpio mokslo pasiekimais, feminizmu. Kad žinomus kūrinius man pačiai buvo staigmena. Kadangi konferencija apėmė daug medijų, tai gausiai papildžiau būtinų peržiūrėti filmų sąrašą (kai kuriuos seniai buvau nurašius kaip „nežiūrimus”). Taip pat ir su knygomis. Beklausydama pranešimų supratau , kad net Arthur'o Conan-Doyl'io kūrinius norėčiau perskaityti dar kartą.


Mano itališkos patirtys nesibaigė dalyvavimu konferencijoje. Dar laukė Venecija ir Bienalė. Kadangi labai taupiau laiką, tai surizikavau per naktį dardėti autobusu iki Venecijos. Autobusas vėlavo, ir keleiviai, ir vairuotojai kalbėjo tik itališkai, o ir naktį temperamentas liejosi per kraštus.


Venecija pasitiko saule, karščiu ir alsuojančia jūra. Viva, Biennale! Po kelių metų vėl čia. Žingsniamatis rodo, kad kiekvieną dieną nuo uosto iki Arsenalo ir atgal nueinu apie 28 000 žingsnių. Trigubai daugiau nei kasdieną Vilniuje.


Tokios sportiškos ir detektyviškos atostogos!

 

 
Atgal