Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė *

Gimė 1942 03 29 Buenos Airėse, Argentinoje.
1956 m. su šeima grįžo į Lietuvą.
1962-1968 m. studijavo grafiką Vilniaus valstybiniame dailės institute, dėstė V. Jurkūnas, A. Kučas, J. Kuzminskis, L. Lagauskas ir kt.
Nuo 1971 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Apdovanota Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkleliu (2004).
Viena brandžiausių ir labiausiai besireiškiančių Lietuvos grafikių. Jos kūryba įvairi, kupina ieškojimų ir atradimų. Menininkės kūrybinio kelio pradžia sutampa su aštuntajame dešimtmetyje į Lietuvos grafiką atėjusios „moteriškosios“ kartos kūriniuose išreikštu lietuviškumu – jis užkoduotas ilgesingoje lyrinėje emocijoje, ekspresyviame formos charakteryje. Menininkė išbandė įvairių grafikos technikų galimybes, pirmenybę teikdama ofortui. Aštuntojo dešimtmečio pradžios kūriniuose dominuoja apibendrintos realistinio kontūrinio piešinio formos, traktuojamos dekoratyviai, ornamentiškai. Juntamas polinkis į muzikalumą, linijos ir formų plastiškumą.
Devintojo dešimtmečio vidurys gali būti įvardytas kaip Kriaučiūnaitės kūrybinės brandos pradžia. Šio periodo raižiniuose atsiskleidžia komponavimo laisvumas ir formos įvairovė, jungiasi virtuoziškas amato įvaldymas bei nepriekaištinga atspaudo kokybė. Vėlesniuose meninės formos ieškojimuose Kriaučiūnaitė nuėjo abstraktesnės plastinės raiškos keliu. Apie 1989 m. jos kūryboje prasidėjo „baltasis“ periodas, kada autorę ypač traukė balto lapo erdvė, pagyvinta reljefo faktūromis, žalvario plokštelių ir plonyčių, virpančių siūlų intarpais. Apie 1994 m. dailininkės kūryboje prasidėjo „geltonasis“ laikas, kurį nužymi ciklas Įsaulėje (1994). Šio laikotarpio kūriniuose didelis emocinis krūvis tenka spalvai, ir ypač – geltonų atspalvių variacijoms. Dailininkė laisvai paskleidžia lape sodrių geltonų, rudų ir ochros tonų bei jų pustonių spalvines dėmes, išgaudama tapybos sričiai artimo spalvos niuansavimo. Po apsilankymo Argentinoje menininkės kūryboje įvyko lūžis – iš žymaus dailininko Ricardo Crivelli ji perėmė meninio popieriaus gamybos kūrybinius metodus, kuriuos taiko iki šiol. Daug kūrybinių impulsų dailininkė realizuoja kurdama estampus ir koliažus. Ji išradingai panaudoja autorinio rankų darbo popieriaus teikiamas galimybes – peršviečiamumą, faktūros rupumą ir įvairovę, lapo formos neapibrėžtumą. (estampai Kopa, Saulės lietus, abu 1997 m.; ciklas Burtalapiai I–XX, 1998 m.). Dailininkė labai subtiliai apibūdina patį meninio popieriaus kūrimo procesą: „Popieriaus lapas – tai kažkas daugiau negu plokštuma, ant kurios piešiame, rašome ar spausdiname. Jame glūdinti paslaptis visada vilioja. Aš pajutau jo atsiradimo žavesį, kai pati pradėjau jį gaminti iš pulpos, savo rankomis pasigamintos masės iš skudurų, augalų, pluošto, iš meldų, cikorijos, plunksnų, pūkų, kiaušinio lukštų, šuns plaukų... iš visko. Kiekvieną kartą, prisiliesdama prie popieriaus paslapties, jaučiuosi tarsi atlikdama savotišką ritualą. Galbūt todėl savo popierius vadinu burtalapiais.“
Panašu, kad naujausiuose kūriniuose dailininkei popierius savyje talpina ne tik laikinumą, bet ir amžinybės dvelksmą. Ji kuria abstrahuotus didelio formato grafikos lakštus su tapybiškai persidengiančiomis spalvinėmis dėmėmis, į vientisą meninį audinį įjungdama lakšto įplėšimus ar kiaurymes, reljefinius iškilumus ir faktūrų įvairovę. Dažnai sutinkami apskritimo ar spiralės motyvai, suvokiami kaip amžinojo gyvybės rato, pasaulio vystymosi simboliai. Iš daugiasluoksnio autorinio popieriaus kuria šviestuvus ir apimtines skulptūriškas konstrukcijas. Vėlyvuosiuose dailininkės kūriniuose dekoratyvaus tapybiškumo estetiką užgožia stipriai prasiveržęs emocingumas (matyt, iš dalies nulemtas iš Argentinos kilusios dailininkės temperamento). Kompozicijose sušvyti aktyvi raudona spalva, pabyra jausmingi lūpų, rankų rožių motyvai – iškilūs, reljefiški ar dekoratyvūs, dėmės pavidalo. Neįprastuose ovalo, širmos ar vėduoklės konfigūracijos lakštuose nuvilnija ritmiški flamenko muzikos atgarsiai, spinduliuoja meilė ir begalinis gyvenimo džiaugsmas.
Kriaučiūnaitės kūrybinis kelias nuosekliai vystėsi postmodernistinės kultūros kontekste, neatsiejamai nuo bendrųjų europinės grafikos tendencijų. Reikšmingi Lietuvos ir tarptautinėse grafikos parodose pelnyti apdovanojimai liudija šios kūrėjos pripažinimą. Tarp daugybės įspūdingų apdovanojimų ypač svarbus yra Lietuvos vardą plačiai garsinantis Krokuvos tarptautinės grafikos trienalės 2006 m. Laureato garbės diplomas.
Dailininkė niekad neužsisklendė savo meniniame pasaulyje. Tai kūrėja, ypač neabejinga Lietuvos meniniam gyvenimui bei šiuolaikinės grafikos raidai. Ji aktyviai dalyvauja lietuvių šiuolaikinės grafikos sklaidoje ir populiarinime – nuolatinė respublikinių ir teminių estampo parodų dalyvė, organizatorė bei kuratorė. Jos dėka Lietuvos grafika garsinama ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir Japonijoje, o užmegzti meniniai ryšiai užsienio autorių parodomis pagyvina Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Sukauptas žinias ir patirtį Kriaučiūnaitė noriai perduoda kolegoms: jau dešimtmetį rengia kasmečius vasaros plenerus Meteliuose, yra subūrusi dailininkus į kūrybines stovyklas Perlojoje – ypač svarbūs 1997 ir 1999 metais įvykę rankų darbo popieriaus seminarai bei juos lydėjusios parodos. Tik dėl šios menininkės kūrybingumo ir pastangų autorinis rankų darbo popierius paplito Lietuvoje. Išpopuliarėjo tokio pobūdžio parodos, šioje srityje kuria įvairių kartų Lietuvos dailininkai, o Elvyra Kriaučiūnaitė tarp jų išlieka pajėgiausia ir kol kas nepralenkta menininkė.
Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė plečia grafikos sąvokos ribas, nepaisydama technologinių apribojimų: pasitelkdama spalvą, skaitmeninę spaudą, kurdama erdvinius objektus ir kt. Menininkės kūrybinį potencialą skatina polinkis improvizuoti, o įtaigus jos grafikos emocionalumas ir nepriekaištinga estetinė raiška ją išskiria kaip vieną iš lyderių šiuolaikinės lietuvių grafikos panoramoje.
Regina Urbonienė, dailėtyrininkė
Kūrinių yra LDM, Lietuvos dailės fonde, MKČDM, M. K. Čiurlionio galerijoje, Čikaga (JAV), Frederikshawno miesto muziejuje (Danija), Gutershloho miesto bibliotekoje (Vokietija), Tretjakovo galerijoje Maskvpje (Rusija), Balzeko muziejuje (JAV), Nacionalinis grafikos muziejuje (Lenkija)
Floreano muziejuje (Rumunija), Malborko pilies muziejuje (Lenkija), Torunės miesto muziejuje (Lenkija), ADOGI mažosios grafikos centre Barselonoje (Ispanija), Nacionalinis grafikos muziejuje Buenos Aires (Argentina), privačiose kolekcijose Lietuvoje, Lenkijoje, Italijoje, Ispanijoje, JAV, Olandijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Švedijoje ir kt.
Bibliografija:
Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė, Grafikos paroda, kat., įž. str. K. Vasario. Vilnius, 1982;
Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė, Grafikos paroda, kat. Vilnius, 1991;
Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė, kat., įž. str. Dalia Montvila. Vilnius, 2004
Internetinės nuorodos:
http://www.graphic.lt/menininkai/elvyra-katalina-kriauciunaite
http://www.artistsassociation.lt/index.php?cid=111&client_id=3526
http://auksopjuvis.lt/author/view/?id=10044
http://www.vilnius-events.lt/lt/renginiai/elvyros-katalinos-kriauciunaites-personaline-jubiliejine-paroda
http://leidykla.vda.lt//Files/file/Acta_62/acta62_R_Urboniene_159ir176psl.pdf
 
Kosminis aidas. 1984, mišri technika
Dedikacija III, II. 1985, ofortas, 12 x 10
Dedikacija I, IV. 1985, ofortas, 12,3 x 10
Dedikacija V. 1985, ofortas, 12 x 9,3
Medžių atmintis II. 1982, šilkografija, 40 x 30
Rudens elegija I. 1985, ofortas, 9,6 x 8
Rudens elegija II. 1985, ofortas, 9,6 x 8
Rudens elegija IV. 1985, ofortas, 9,6 x 8
ekslibrisas J. Marcinkevičiui. 1985, ofortas, 5,5 x 5
ekslibrisas R. Katilšiūtei. 1984, ofortas, 10 x 6,5
ekslibrisas Nidai Šimukėnaitei. 1984, ofortas, 7,5 x 5,5
ekslibrisas Rimai. 1971, ofortas, 6,5 x 6,3
 
ekslibrisas XIV kongresui. 1972, ofortas
 
Žodžiai iš laiškų. 1988, ofortas, akvatinta, 48 x 48
Skrydis III. 1986, ofortas, 60 x 50
Skrydis II. 1986, ofortas, 60 x 50
Skrydis I. 1986, ofortas, 60 x 50
Vienatvė. 1989, ofortas, akvatinta, 24,5 x 29
Reliktas. 1989, ofortas, akvatinta, 24,5 x 29