Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

Antanas Kučas (1909 01 24-1989 01 10) *

Gimė 1909 01 24 Biržų r., Deikiškių kaime. 1929 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Papildomai pradėjęs lankyti grafikos studiją, paskatintas jos vadovo A. Galdiko. Kartu su
V. Petravičium, A. Dargiu, H. Rudzinsku ir kt. priklausė novatoriškų siekių „Formos“ grupei. Baigęs studijas, A. Kučas paskyrė save kūrybinei bei pedagoginei veiklai. Nuo 1936 m. mokytojavo Tauragėje, Kaišiadoryse, Kaune, nuo 1944 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, nuo 1951 m. – Vilniaus valstybiniame dailės institute. 1970 m. suteiktas profesoriaus vardas. Nuo 1935 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Mirė 1989 m. sausio 10 d., palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
Į Lietuvos grafikos istoriją įėjo kaip gyvybingos liaudiškos tradicijos puoselėtojas, savito originalaus stiliaus kūrėjas, meistriškų medžio ir linoraižinių bei ofortų autorius. Jo klasikine tradicija paremta knygos meno samprata padėjo pagrindus šiuolaikinės lietuvių knygos apipavidalinimui. Giliai suvoktas liaudies meno tradicijos prasmingumas ir mokiniams perteikta kūrybinga jos interpretacija padėjo pagrindus šiuolaikinės lietuvių grafikos mokyklai. Profesoriaus mokiniais buvo ištisos lietuvių grafikų kartos, beveik visi iškiliausi Lietuvos grafikos meistrai: B. Demkutė, V. Bačėnas, A. Makūnaitė, R. Ulbikaitė, S. Krasauskas, R. Čarna, J. Galkus, A. Gurskas, I. Daukšaitė, B. Stančikaitė, J. Stauskaitė, V. Kalinauskaitė, R. Kepežinskas.
Ypatingas ir svarus Antano Kučo indėlis meninio knygos apipavidalinimo srityje. Per ilgą, daugiau kaip pusę amžiaus trukusį kūrybinės veiklos laiką, dailininkas apipavidalino apie 220 knygų, iš kurių ne viena pelnė prestižinius apdovanojimus. Viena pirmųjų A. Kučo apipavidalintų knygų, turėjusių didelę reikšmę dailininko meninio stiliaus formavimuisi – Aišbės „Brička“ (1938–1946). Joje pajaustas liaudiškas humoristinis pasakojimo stilius, lakoniškomis priemonėmis pateikta šmaikšti ir emocinga personažų bei siužetinių scenų charakteristika. Ekspresyvioje raižysenoje, dekoratyvaus vaizdo kūrime su vykusiai įjungtais nedideliais teksto fragmentais, medžio raižinio technikos pasirinkime, atskleidė gilus dailininko ryšys su lietuvių liaudies meno, ypač grafikos, tradicija. Šia knyga A. Kučas debiutavo ir kaip dailininkas, suvokiantis knygos- vientiso meninio ansamblio (su raižytu viršeliu, priešlapiais ir kt.) reikšmę. Kitas svarbus dailininko darbas buvo B. Sruogos „Liaudies dainų rinktinės“ (1948) apipavidalinimas. Interpretuodamas liaudies meno tradicijas, grafikas sukūrė originalų plastišką ir dekoratyvų susipynusių augalinių motyvų ornamento stilių, tapusiu neatsiejama jo kūrybinio braižo dalimi. Pokario metais tarp A. Kučo apipavidalintų knygų nemažai pavyzdžių, liudijančių puikų klasikinės tradicijos išmanymą. Lakoniški, klasikine elegancija alsuoja dailininko sukurti lietuvių, rusų ir pasaulinės literatūros klasikos leidinių viršeliai, pasižymintys nepriekaištingu šriftu. Tarp jų – Aleksejaus Tolstojaus trilogija „Kančių keliai“ (1946), Džonatano Svifto „Guliverio kelionės“ (1947) ir kt. Kūrybinę dailininko brandą žymėjo A. Kučo sukurtos iliustracijos lietuvių literatūros klasikų kūriniams. Tai Vinco Mykolaičio Putino „Altorių šešėly“ (1954), Simono Stanevičiaus „Pasakėčios“ (1959), Žemaitės „Marti“ (1963–1964, už šį kūrinį 1965 m. A. Kučas apdovanotas Leipcigo knygų parodos sidabro medaliu), Vinco Krėvės „Bobulės vargai“ (1968), Žemaitės „Petras Kurmelis“ (1975) ir kt. Dailininko sukurtų knygų iliustracijos alsuoja glaudžiu išgyvenimu, vaizduojamo objekto pažinimu ir išmanymu. Joms būdingas minties lakoniškumas, dekoratyvumas, vaizdo ir teksto ryšys, sodri, ekspresyvi ir kartu jautri raižysena, juodų ir baltų plotų pusiausvyra, ryškūs charakteringi liaudiški tipažai. Iliustracijas jis dažnai papildydavo raižytu šriftu, originalia, skoninga ornamentika. Minėtų knygų apipavidalinimas tapo nepralenkiamais knygos meno pavyzdžiais.
Lietuvos dailės istorijoje chrestomatiniais tapo ir nemaža dalis Antano Kučo sukurtų estampų, pradedant jaunystės laikų kūriniais, baigiant vėlyvojo kūrybos tarpsnio raižiniais. A. Kučo peizažuose virtuoziškai perteiktas vaizdų daugiaplaniškumas, gamtos būsenų kaita, išryškintas jos grožio poetiškumas, vaizdo dekoratyvumas, neatsiejamas nuo dėmesio detalei bei lanksčios, meistriškos raižysenos. Pažinti gamtą ir subtiliai perteikti jos nuotaikas dailininkui padėjo pomėgis eskizuoti. Išliko didžiulis pluoštas A. Kučo piešinių, užfiksavusių Vilniaus ir Kauno bei apylinkių vaizdus, kelionių po svečias šalis įspūdžius. Minkštas, gyvas dailininko pieštuko prisilietimas popieriaus lape ar ekspresyvi flomasterio linija kalba apie įgimtus gabumus ir išugdytą profesinį meistriškumą, sugebėjimą subtiliai ir jautriai perteikti gamtos pulso gyvybingumą.
1994 m. pomirtinė A. Kučo kūrinių paroda surengta Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre.
1999 m. pomirtinė A. Kučo kūrinių paroda surengta Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Kauno paveikslų galerijoje.
2004 m. pomirtinės A. Kučo kūrinių parodos surengiamos Biržų krašto muziejuje „Sėla“, Pasvalio krašto muziejuje ir Kupiškio etnografijos muziejuje.
2005 m. A. Kučo kūrybos paroda „Įprasminta tradicija“, skirta 100-osioms dailininko gimimo metinėms surengiama Lietuvos dailės muziejaus padalinyje, Vilniaus Paveikslų galerijoje.
Internetinė nuoroda:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Ku%C4%8Das_(1909)
 
Visos miesčionkėlės. 1972, metalo raižinys, 15,6 x 16
Aušros Vartai. 1972, metalo raižinys, 16,8 x 12,6
Kad galėčiau. 1972, linoraižinys, 16,5 x 12
Pavasario vakaras prie Merkio. 1966, linoraižinys, 21,6 x 16,5
O kai aš jojau per Vilniaus miestą. 1972, linoraižinys, 15,5 x 10,5
Rytas. 1978, linoraižinys, 35,5 x 27
Lauko medžiai. 1968, linoraižinys, 31 x 36
Prie upelio. 1966, linoraižinys, 29,3 x 22
Vilnius pro medžius. 1966, linoraižinys, 25,5 x 31
Vilnius pro medžius II. 1976, linoraižinys, 25 x 31
Veliuonos apylinkės. 1976, linoraižinys, 34 x 40
Turistai. 1977, linoraižinys, 33 x 36
ekslibrisas A. Venclovai. 1966, linoraižinys, 6,5 x 5,2
ekslibrisas Rimantui. 1966, medžio raižinys, 5 x 4,5
ekslibrisas A. Spelskiui. 1968, linoraižinys, 11 x 8,3
ekslibrisas J. Mikėnui. 1969, linoraižinys, 7,2 x 7,2
 
ekslibrisas Internacionalo kongresui. 1972, medžio raižinys, 8,6 x 6,3