Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

Algimantas Švažas (1933 09 14-2003 09 26) *'

Gimė 1933 09 14 Akmenės r., Papilėje. 1960–1966 m. studijavo Valstybiniame dailės institute grafiką. Dailės parodose dalyvavo nuo 1966 m. Nuo 1970 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1965–1976 m. dirbo laikraščio „Literatūra ir menas“ dailininku. 1976–1993 m. tuomečių Menininkų rūmų (meno darbuotojų) parodų organizatorius. Tuo pat metu dirbo Lietuvos kino studijoje dailininku-statytoju: kino filmai „Akmuo ant akmens“ (1971), „Smokas ir mažylis“ (1975), „Medaus mėnuo Amerikoje“ (1984). Panevėžio dramos teatre su J. Miltiniu pastatė „Sevilijos kirpėją“ (1984). Buvo daugelio Respublikinių dainų ir šokių švenčių vyriausias dailininkas. 1989 m. už Respublikinių dainų švenčių organizavimą, visuomeninę ir kūrybinę veiklą buvo suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas. Surengė savo 27 personalines-autorines parodas.
Dirbo estampo, ekslibriso, knygų iliustracijos ir kino bei teatro srityse, dažniausiai kūrė linoleumo ir medžio raižinių bei mišria technika. Kūryboje rinkosi Lietuvos istorijos, tautosakos, etnografijos temas. Dailininko estampams būdingas stilizuotas, savitai „sugrubintas“ piešinys, apibendrintas, suplokštintas vaizdas, ekspresyvi raižysena. Menininko braižui charakteringa mišri autorinė technika, kuria perteikiama begalinė faktūrų įvairovė. Ypač įtikinamai atkuriamas apsamanojusios medžio žievės, suaižėjusios medienos ar aptrupėjusios polichromijos įspūdis, vaizduojant liaudies meno ir etnografijos objektus. Dailininko kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Sorbonos ir Stokholmo universitetuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje, JAV, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir kt. Mirė 2003 m. rugsėjo 27 d. Vilniuje.
Iš kolegų prisiminimų:
ALGIS ŠVAŽAS – ŽEMAIČIŲ MENO GRYNUOLIS
Algis Švažas – grafikas, dekoratorius, dainininkas, baltiškosios kultūros, žemaitiškos praeities gaivintojas, tarsi archeologas atidengia, atskleidžia iš amžių sąvartų mūsų protėvių papročių, tradicijų, tikėjimų metraštį. Algis atidžiai studijavo Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo, Norberto Vėliaus tyrinėjimus, rėmėsi jų moksline analize, pavyzdžiais, vis dėlto vedlys jo meniniuose ieškojimuose buvo intuicija. Pagoniškasis klodas – Algio savastis. Jos nesugadino žinojimas – nei mokslai Dailės institute, nei kelionės po pasaulio muziejus, knygų studijos. Algio nepaveikė nė krikščioniškasis kultūros sandas. Jis gimė pagoniu, toks ir išliko. Man visada atrodė, kad gamta – miškas, medžiai, ypač ąžuolai, dangaus gelmė, ugnis, upė – buvo jo tikrieji dvasios namai. Už paprasto gamtos reiškinio – vaivorykštės, slenkančio debesies, krintančios žvaigždės – jis jausdavo dievų buvimą. Gamta jam buvo pilna neišsakytų paslapčių. Savo raižiniuose rupia žemaitiška plastika jis mums praskleidžia tas paslaptis, tarsi liudydamas – yra Dievas, čia pat, šalia mūsų – medyje, vandenyje, ugnyje.
Baltiškosios kultūros ištakų ieškojo ir jo bičiulis skulptorius nuo Kretingos Antanas Mončys. Palangoje, A. Mončio muziejuje galime pamatyti jo žemaitišką kūrybą, savo dvasia artimą Algio Švažo darbams. Pagoniška tematika kūrė ir Petras Repšys. P. Repšiui svarbu literatūriniai siužetai, jis juos iliustruoja, atpasakoja. Algio Švažo kelias – per plastiką, per interpretaciją. Šiuo požiūriu jam artimesnis Vytautas Valius. Savo kūryboje Valius sėmė iš krikščioniškos liaudies tradicijos versmių, vienu metu Algis taip pat bandė kažką panašaus daryti, bet tai nebuvo jo savastis. Krikščioniškoji kultūra jam neprilipo. Algis kaip niekas kitas stipriai jautė pagoniškąjį paveldą ir sukūrė įspūdingą dvasinio ir materialinio mūsų protėvių gyvenimo mozaiką. Algio kūryba pratęsia Viktoro Petravičiaus tradiciją. Tai intuityvi kūryba, artima liaudies dainoms, legendoms, pasakoms, ir kartu perteikianti universalų baltiškos pasaulėjautos klodą. Galvodamas apie Algį, prisimenu ir Romo Viesulo meną. Jaučiu šių dviejų grafikų, Viesulo ir Švažo, plastinio mąstymo giminystę. Tai tam tikrų kūrybos principų pakartojimas skirtingame kontekste, skirtingu laiku, bet ant tų pačių pamatų. Ir Viesulas, ir Švažas įveda abstrahuotą formą, tačiau tai nėra žaidimas faktūromis, dekoratyviomis formomis, o ženklų kūrimas.
Šiandien žvelgdami į Algio Švažo raižinius galime sakyti, kad tai vienas autentiškiausių, lietuviškiausių menininkų. Jo kūryba dar laukia dėmesio meno ekspertų ir institucijų, kurie galėtų jį pristatyti pasauliui kaip Europos kultūros lobyno baltiškąjį grynuolį.
Aloyzas Stasiulevičius,
„Kultūros barai“ 2008 Nr. 11
Bibliografija:
Ingrida Korsakaitė, Gyvybinga grafikos tradicija, Vilnius: Vaga, 1970, p. 146, 155, 162–166, 180, 181, 184.
Lietuvių ekslibrisas, sud. V. Kisarauskas, Vilnius: Vaga, 1991
Internetinės nuorodos:
http://samogitia.mch.mii.lt/kultura/A_Svazas.htm
http://www.papile.lt/lt/iskilieji_zmones/algimantas_svazas.html
http://www.manoakmene.lt/Garsios-asmenybes/article.64
 
Piliakalnio sakmė I. 1974, mišri technika, 39 x 39
ekslibrisas Agotai Jankevičienei. 1985, ofortas, 13 x 5,5
ekslibrisas K. Poškaičiui. 1966, linoraižinys, 8,5 x 4
ekslibrisas Šatūnui. 1966, linoraižinys, 5 x 5,5
ekslibrisas Juciui. 1966, linoraižinys, 7 x 3,7
ekslibrisas Jakelavičiui. 1966, linoraižinys, 5,5 x 4
ekslibrisas Kisarauskui. 1966, linoraižinys, 5,3 x 5
 
ekslibrisas E. Gaputytei. 1969, ofortas, 11 x 4,5
 
ekslibrisas L. Digriui. 1971, mišri technika, 11 x 5,4
ekslibrisas M. Gimbutienei. 1972, mišri technika, 8 x 5,8
Mačerniui atminti I. 1987, mišri technika, 51 x 24
Mačerniui atminti II. 1987, mišri technika, 51 x 24
Mačerniui atminti III. 1987, mišri technika, 51 x 24
Lemtis III. 1975, mišri technika, 3,2 x 3
Lemtis IV. 1975, mišri technika, 3,2 x 3
Lemtis V. 1975, mišri technika, 3,2 x 2,9
Praeities alka II. 1982, mišri technika, 40 x 40
Praeities alka I. 1982, mišri technika, 40 x 40
Piliakalnio sakmė I. 1974, mišri technika, 39 x 39
Lietuva-Dzūkija. 1971, mišri technika, 36 x 48
Mažvydas. "Imkit mane ir skaitykit". 1978, mišri technika, 45 x 55
Dzūkų dainos. 1973, mišri technika, 42 x 39
Vilnius II. 1972, mišri technika, 42 x 50
Vilnius II. 1972, mišri technika, 45 x 50
Jievaro tiltas II. 1978, mišri technika, 55 x 45
Jievaro tiltas III. 1978, mišri technika, 55 x 45
Jievaro tiltas I. 1978, mišri technika, 55 x 45
Šventas sodas I. 1986, mišri technika, 90 x 40
Šventas sodas. 1986, medžio raižinys, 90 x 40
Šventas sodas. 1986, medžio raižinys, 90 x 40
Gintaras I. 1982, autotechnika, 53 x 45
Gintaras II. 1982, autotechnika, 53 x 45
Gintaras III. 1982, autotechnika, 53 x 45
Sagė I. 1982, autotechnika, 66 x 44
Sagė II. 1982, autotechnika, 66 x 44
Sagė III. 1982, autotechnika, 66 x 44
Akmuo. 1982, autotechnika, 44 x 70
Kaulas. 1982, autotechnika, 60 x 35
Titnagas. 1982, autotechnika, 60 x 35
Monetos I. 1982, autotechnika, 37 x 56
Monetos II. 1982, autotechnika, 43 x 43
Monetos III. 1982, autotechnika, 37 x 56
Dūdorius I. 1982, autotechnika, 45 x 30
Raitas I. 1982, autotechnika, 83 x 45
Verba. 1982, autotechnika, 45 x 30
Nežinomoji I. 1982, autotechnika, 90 x 40
Nežinomoji II. 1982, autotechnika, 90 x 40
Nežinomoji III. 1982, autotechnika, 90 x 40
Verpstė I. 1982, autotechnika, 55 x 37
Verpstė II. 1982, autotechnika, 80 x 44
Verpstė III. 1982, autorinė technika, 55 x 37