Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

Eduardas Juchnevičius (1942 01 13-2011 08 19) *'

Gimė 1942 01 13 Kelmės r., Vanaginės k. Grafikas, poetas, dramaturgas. 1960–1968 m. Valstybiniame dailės institute grafiką (dėstytojai – A. Kučas, V. Valius). Dailės parodose dalyvavo nuo 1968 m. Daugiau nei trisdešimt metų dėstė Šiaulių dailės mokykloje. Dirbo estampo, knygų iliustracijos, ekslibriso srityse. Mėgiamiausia technika – linoraižinys. Ekspresionistinės pakraipos dailininko Eduardo Juchnevičiaus kūriniams būdingi ironija ir groteskas. Jo estampuose daug buities atributų, šaržuotų figūrų, žmonių tarpusavio santykių ironizavimo, nevengiama pasityčioti iš tarpstančio miesčioniškumo. Dailininko estampuose siluetinis piešinys derinamas su įvairiausiomis faktūromis praturtintomis formomis. Transformuodamas figūras ir formas, jis tarytum išskaido jas dalimis. Kontrastingų juodų ir baltų plotų priešprieša jo lakštuose padeda išgauti įtampą, perteikti situacijos kurioziškumą.
2010 m. paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Mirė 2011 m. rugpjūčio 19 d. Šiauliuose.
Dailėtyrininkų įžvalgos:
E. Juchnevičius dirbo įvairiose dailės srityse. Estampus, iliustracijas, ekslibrius kūrė linoleumo, oforto ir originaliomis technikomis, piešė pieštuku, grafitu, anglimi; tapė aliejumi, akvarele, tempera. Sukūrė ir monumentaliosios dekoratyvinės dailės kūrinių: freskų, reljefų interjeruose. Dailininkas sukūrė savitą vaizdų sistemą. Visuose jo kūriniuose – grafikoje ir tapyboje – vaizduojamas vienas žmogus ar su kitais žmonėmis bei daiktais. Paveiksluose gausu atributikos, asociatyvių elementų ir ženklų. Dažnai ir pats žmogus įgyja simbolio reikšmę. Charakteringas paveikslų bruožas – veiksmas, kuris dažniausiai yra užkoduotas, reikalauja atidaus „perskaitymo“ ir net dešifravimo. E. Juchnevičius į žmogų stengėsi pažvelgti tartum iš skirtingų pozicijų, nuimti nuo jo tradicijų ir prietarų skraistę, nuplėšti kaukę. Tačiau juk dažnai po viena kauke slypi kita, žmoguje slypi žvėris... Žmogus ne tik susidvejina, bet ir skyla į dar daugiau substancijų. Reikia sutikti su V. Valiaus nuomone, kad „E. Juchnevičiaus kūrybai būdingas parabolinis charakteris, polemika su nusistovėjusiais teiginiais, literatūrinėmis bei gyvenimiškomis vertybėmis. Neretai jo darbuose galima įžvelgti aštrią repliką miesčioniškoms apraiškoms mūsų tikrovėje“.
E. Juchnevičiaus kūryba yra analitinė, preparuojanti, prasiskverbianti į slapčiausius žmogaus sielos ir būties užkaborius. Menininko kūryba – sunkiai suvokiamas pasaulis ir jo vaizdai iš mums neįprastos distancijos. Būtinos žiūrovo pastangos jai įveikti. Kartu E. Juchnevičiaus kūryba yra labai žmogiška. Tačiau, anot paties dailininko, „ieškodamas gyvenime Gėrio, turi pažinti Blogio vartus...“
Menininkas itin domėjosi senąja Lietuvos istorija, ypač Prūsijos likimu. Visą gyvenimą, pradedant diplominiu darbu, Baltijos jūra, Herkus Mantas, Prūsija buvo nuolatinės jo svajonės ir realijos. Įsigijęs sodybą sename prūsų Gilijos kaime prie Kuršių marių (dabartinė Kaliningrado sritis), ten praleisdavo ištisas vasaras, naujai, originaliai interpretuodamas šią dramatišką temą. Rašė eilėraščius ir dramas, yra išleistos trys E. Juchnevičiaus knygos: „Vilkolakiai“ (1988), „Šv. Roko šuo“ (1996), „Prūsijos krikštai. Treblinka 2“ (1999). Jo eilėraščiai vėlgi nukelia skaitytoją į senąją Prūsijos istoriją. Tai kūriniai, paremti mitologija, istorija ir nūdienos aktualijų apmąstymais. E. Juchnevičiaus pjesę „Nuomininkas“ 1971 m. Šiaulių dailininkų namuose suvaidino profesionalūs Šiaulių dramos teatro aktoriai.
Vytenio Rimkaus
Eduardas Juchnevičius (1942–2011) // Literatūra ir menas, Nr. 3343, 2011-09-02
http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111023193145/http:/www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3343&kas=straipsnis&st_id=18506
Menininkas iškonstruoja ir surenka, bet jau kaip naują, dar nepatirtą nei vizualiai, nei lytėjimui nepasidavusią kūno sistemą. Žaidimas su kūno formos galimybėmis yra tiek pat patogus ir lengvas būdas fantazuoti, kiek ir sudėtingas ir rizikingas būdas ieškoti naujos tikrovės reprezentavimo galimybės. Svarbu sugebėti išardyti kūną taip, kad jį vėl sudėjus būtų įmanoma atrasti naująją, iki šiol net nesusapnuotą jo vertę. Būtent tai sėkmingai darydamas autorius sukuria naująją kūno romantinę vertę.
Remigijus Venckus
http://www.snaujienos.lt/naujienos/zmons/1873-eduardas-juchneviius-todl-kad-a-toks
Iš menininko pasisakymų:
Negalima sakyti, kad aš kažkoks išskirtinis čia, Šiauliuose. Aišku, daug čia subėgę iš kaimų. Aš – šiaulietis tik nuo šeštos klasės, ketvirtąją ir penktąją klases baigiau Radviliškyje, iki tol mokiausi Šilutėje. Šišuniškis aš. Tai, kur vaikystė prabėgo, žmogus atsimena geriausiai.
Aš buvau Gerardo Bagdonavičiaus mokinys. Dailės institute (Tais laikais buvo institutas, tai dabar prisikūrė universitetų, akademijų, bet atsikąs greitai. Jau ir atsikando.) mano paskutinis mokytojas buvo Vytautas Valius, prieš tai – Antanas Kučas. Kazys Morkūnas man truputį paišybą dėstė. Ne tik jis... Dariau spalvotą grafiką, iliustracijas, pastaruoju metu dirbau akvarele, nes pigiau buvo. Na, iš tų akvarelių galima padaryti ir tapybą aliejiniais dažais – didesnį formatą. Ir visada dirbau ant kartono. Tik pradžioj ant drobės....
Urbonavičiūtė Romualda
Eduardas Juchnevičius: „Todėl, kad aš toks“ // Šiaulių naujienos, 2010-02-13
http://www.snaujienos.lt/naujienos/zmons/1873-eduardas-juchneviius-todl-kad-a-toks
Iš sūnaus Martyno prisiminimų:
Ven­gė skųs­tis, la­bai aiš­kiai su­vo­kė sa­vo pa­šau­ki­mą, dir­bo be ga­lo kryp­tin­gai ir vis­ką, ką pra­dėdavo, vi­sa­da už­baig­da­vo, fik­suo­da­vo sa­vo veik­lą įvai­ria tech­ni­ka.
Dar svar­biau, kad atė­jęs į dirb­tu­vę Eduar­das jau ži­no­jo, ką veik­siąs, nes jam ne­bū­da­vo to­kios „ką da­ry­ti šian­dien“ pro­ble­mos. O ir iš kam­po į kam­pą vaikš­čio­ti ne­ma­ty­da­vo jo­kio rei­ka­lo.
Ry­ti­nį laik­raš­tį ar ver­tin­gą kny­gą nu­si­pir­kęs ži­no­jo, ką no­ri pa­skai­ty­ti, ypač jei tai bu­vo su­si­ję su kul­tū­ra ar iš da­lies su po­li­ti­ka. Daž­nai įjung­tas „lais­vės ra­di­jas“ taip pat at­li­ko sa­vą­ją mi­si­ją.
Su­kū­ręs sa­vo ne­pa­kar­to­ja­mą ir gra­fiš­kai mo­der­nis­ti­nį sti­lių, dai­li­nin­kas ne­bi­jo­jo pri­si­pa­žin­ti, kad, kaip ir dau­ge­lis ko­le­gų, bu­vo vei­kia­mas praei­ties au­to­rių: stu­di­ja­vo jų kū­ri­nius, sė­mė­si įkvė­pi­mo iš to, kas bu­vo pa­siek­ta me­ne prieš ke­le­tą šimt­me­čių.
Sa­ky­da­mas, kad „to neį­ma­no­ma iš­veng­ti“, ne­si­di­džia­vo ir pa­ts kaž­ką iš­ra­dęs. Sa­ky­da­vo: „Aš ne­kū­riau spe­cia­liai jo­kio sti­liaus, esu toks, koks bu­vau jau­nys­tė­je, dau­giau ma­žiau da­riau tai, ką no­rė­jau – esu lais­vas“.
Kam va­ly­ti tep­tu­ką į bran­gią dro­bę, – sa­ky­da­vo Eduar­das, – jei ga­li­ma pui­kiai su­plak­ti alie­ji­nius ir grin­dų da­žus, bei iš­ra­din­gai pa­si­reikš­ti ir ant sta­ty­bi­nio kar­to­no? Juk ver­tin­gas re­zul­ta­tas, o ne dro­bė.“
Ypa­tin­gas bu­vo pir­mo­sios vie­tos lai­mė­ji­mas Bal­ti­jos trie­na­lė­je Ta­li­ne, jau dau­giau kaip prieš 25-ius me­tus, ta­pęs sa­vo­tiš­ku su­grį­ži­mu prie sa­vo es­tiš­kų­jų šak­nų. Mat Eduar­do ma­ma Elf­ri­da Saar­mann gi­mė Es­ti­jo­je, ties Lat­vi­jos pa­sie­niu, Val­kos mies­te­ly­je.
Gal čia ir sly­pi toks įvai­ria­pu­siš­kas Eduar­do „bal­tiz­mas“, do­mė­ji­ma­sis bal­tų is­to­ri­ja ir jos nag­ri­nė­ji­mas sa­vo kū­ry­bo­je, nuo Es­ti­jos at­ke­lia­vęs net iki Prū­sų Lie­tu­vos?
O gal gi­męs ir išau­gęs Lie­tu­vo­je, dai­li­nin­kas jau­tė pa­rei­gą vi­sų pir­ma do­mė­tis bū­tent tuo kraš­tu? Juo­lab kad Eduar­do tė­vas Vla­das Juch­ne­vi­čius bu­vo is­to­ri­kas, tar­na­vęs vie­nin­te­lia­me Lie­tu­vos ka­ro lai­ve – „Pre­zi­den­tas Sme­to­na“. Iš čia ra­do­si ir dar vie­nas di­džiu­lis po­mė­gis – bu­ria­vi­mas. Nuo kū­rė­no iki pen­kia­vie­tės jach­tos, vis­kas kryp­tin­gai, kaip ir dai­lė­je.
Vi­sos mo­ky­to­jo va­sa­ros bū­da­vo ski­ria­mos plau­kio­ji­mams Kur­šių ma­rio­se su šei­ma, ar­ti­miau­siais bi­čiu­liais, na, ir aiš­ku sa­va­ran­kiš­kiems ple­ne­rams, ku­riuo­se gim­da­vo dau­gy­bė tik Eduar­dui bū­din­gų ak­va­re­lių.
Bai­da­rių irk­lais bu­vo iš­mai­šy­tos ko­ne vi­sos Lie­tu­vos upės ir eže­rai, dau­ge­lis Lat­vi­jos ir Es­ti­jos upių taip pat to neiš­ven­gė.
Stu­di­juo­jant Lie­tu­vos is­to­ri­ją, Prū­si­jos li­ki­mas Eduar­dui ta­po neat­sie­ja­mas ir ne­tgi dar svar­bes­nis, ku­rio at­spin­džių tiek daug me­ni­nin­ko kū­ry­bo­je. Juk da­bar aiš­ku, kad be prū­sų au­kos ne­bū­tų ir Di­džio­sios Lie­tu­vos.
La­bai su­dė­tin­ga bū­tų su­mi­nė­ti gau­sy­bę is­to­ri­nių pa­va­di­ni­mų, var­dų ir vie­to­vių, poe­tiš­kai tik au­to­riui bū­din­gų są­skam­bių, ku­riuos dai­li­nin­kas daž­nai nau­do­da­vo įvar­dydamas pa­veiks­lus.
Ma­žai kas ži­no tur­būt, kad Eduar­das vos ne­ta­po skulp­to­riu­mi, nes juo ban­dė tap­ti, kai kaip jis pa­ts sa­kė: „ra­do mo­lio prie na­mų“.
Dar ir da­bar jo lip­dy­tą poe­to Ju­liaus Ja­no­nio bius­tą ga­li­ma ras­ti Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos mu­zie­ju­je, bu­vu­sio­je J. Ja­no­nio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Ten ka­bo ir nu­ta­py­tas Eduar­do mo­ky­to­jo Ge­rar­do Bag­do­na­vi­čiaus, di­džiau­sio po­ka­rio Šiau­lių me­no žmo­gaus, pa­veiks­las.
Be skulp­tū­ros, bū­si­mą gra­fi­ką do­mi­no ir ki­no re­ži­sū­ra, ir ki­no ope­ra­to­riaus dar­bas. Ne vel­tui sa­ky­da­vo, kad „ki­ne ga­li­ma pa­ro­dy­ti ab­so­liu­čiai vis­ką“.
Martynas Juchnevičius
Atpažįstamas, tačiau nepažintas (dailininko sūnaus atsiminimai), 2012 m. spalio 26 d., http://eduardasjuchnevicius.blogspot.com/
Internetinės nuorodos:
http://eduardasjuchnevicius.blogspot.com/
http://www.mmcentras.lt/?id=2&lang=lt&Sid=125&style=35&dis=
http://lt.wikipedia.org/wiki/Eduardas_Juchnevi%C4%8Dius
http://www.mmcentras.lt/?id=2&lang=lt&Sid=125&style=29&dis=
http://eduardasjuchnevicius.blogspot.com/
http://www.snaujienos.lt/naujienos/zmons/1873-eduardas-juchneviius-todl-kad-a-toks
http://www.skrastas.lt/?rub_sav=1140432509&data=2010-04-10&pried=2010-06-05&id=1270828378
http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111023193145/http:/www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3343&kas=straipsnis&st_id=18506
http://savaitrastis.siauliaiplius.lt/article/articlearchiveview/254/2007/09/07
Bibliografija:
Repšys Petras, Apie bičiulius grafikus//Šiaurės AtėnaiNr. 953, 2009-08-21.
http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110116220751/http:/www.culture.lt/satenai/?leid_id=953&kas=straipsnis&st_id=16998
Poškus Vidas, Grafika 77//7 meno dienos Nr. 10, 2009-03-13.
http://archyvas.7md.lt/lt/2009-03-13/daile_2/grafika_77.html
Jakutis Ričardas, Kas nepažįsta Juchnos?// Šiauliaiplius.lt, 2007-09-07.
http://savaitrastis.siauliaiplius.lt/article/articlearchiveview/254/2007/09/07
Jakutis Ričardas, Ankantis dailininkas prie molberto nebeprieina // Šiauliaiplius.lt,
http://savaitrastis.siauliaiplius.lt/index/1/4156?PrintableVersion=enabled
Urbonavičiūtė Romualda, Eduardas Juchnevičius: „Todėl, kad aš toks“ // Šiaulių naujienos, 2010-02-13
http://www.snaujienos.lt/naujienos/zmons/1873-eduardas-juchneviius-todl-kad-a-toks
Koskienė Nijolė, Aklo meistro portretas virtuvės interjere // Skrastas.lt, 2010 m. balandžio 10 d.
http://www.skrastas.lt/?rub_sav=1140432509&data=2010-04-10&pried=2010-06-05&id=1270828378
L.: Lietuvių ekslibrisas, sud. V. Kisarauskas. Vilnius: Vaga, 1991
Vaizdo / garso įrašai:
Gediminas Dundulis. Reportažas apie Eduardą Juchnevičių.
http://www.youtube.com/watch?v=GDysd2L8FZc
 
Partizanė S. Ginaitė. 1985, spalvotas linoraižinys, 50,5 x 42
Saloniniai pašnekesiai – barokas. 1982, mišri technika, 60 x 45
Montažai. Palangos tiltas. 1983, spalvotas linoraižinys, 43 x 51
Partizanai sutinka lietuvių junginio karius. 1985, spalvotas linoraižinys, 43 x 50
Partizanai iš Antakalnio būrio. 1985, spalvotas linoraižinys, 43 x 50
Antrininkai I. 1980, linoraižinys, 51 x 43
V. Rekašius I. 1983, linoraižinys, 50 x 42
Dailininkas ir modelis. 1986, litografija, 50 x 80