Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

Elvyra Kairiūkštytė (1950 11 15-2006 04 23) *

Gimė 1950 11 15 Vilniuje.
Mirė 2006 m. lapkričio 15 d., palaidota Vilniuje, Kairėnų kapinėse. Grafikė.
1971-1977 m. Valstybiniame dailės institute studijavo grafiką Dailės parodose dalyvauja nuo 1979 m.. Nuo 1984 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Bibliografija:
Deginantis gyvenimo artumas. Elvyra Kairiūkštytė (1950–2006)“, „Tyto alba“, 2010
Dailėtyrininkų įžvalgos:
Elvyra Kairiūkštytė (1950 - 2006) nebuvo Okeanijos salose kaip Emilis Nolde ar Maxas Pechsteinas. Kartu su jais – vokiečių ekspresionistų grupės „Tiltas“ („Die Brücke“) dailininkais būtų keliavusi, laukiniškai džiūgavusi gamtoje nuoga. Ji taip pat visa tai mėgo ir išmanė pirmykštį egzotiškų kraštų meną. Ne veltui studijų metais institute dėl kubistiškų, siurrealistiškų improvizacijų ir temperamento ją vadino Kikasso. Menininkė niekur nebuvo iškeliavusi už Lietuvos ribų, išskyrus Oslą 1990 metų rudenį su grafikos darbų paroda ir pažintinę kelionę į Italiją 1998 metų balandį. Jos kelionių žemėlapyje svarbiausias maršrutas buvo nusitęsęs tarp Vilniaus ir Kuršėnų vaikų namų.
Ne kelionės plėtė dailininkės akiplotį, o meno knygos, grožinė ir filosofinė literatūra. Kad pieštų, linoleume raižytų vaizdinius, prisodrintus Australijos aborigenų, ikikolumbinės Amerikos indėnų ar Pablo Picasso, Edvardo Muncho, kitų modernistų kūrinių įspūdžių, Elvyrai užteko klajonių dailės albumų puslapiais. Kaip didžiajai daliai menininkų priklausomybės metais.
Jeigu pasvajotume, į kokį Žemės rutulio kampelį Elvyra būtų norėjusi nuklajoti – spėčiau, kad į Polineziją, Havajų salyną, pas taitiečius ar maorius. Ten, kur buvo nuvingiavę Paulio Gauguino keliai. Juk beveik kiekviename jos grafikos lakšte užuodžiamas erotinis interesas ir įsismelkęs Rojaus ilgesys.
Gausi menininkės kūryba sudaro itin vertingą Lietuvos grafikos istorijos puslapį, kurį mums dar reikia patikslinti, papildyti ir įsisąmoninti protu ir širdimi. Elvyros milžinišką kūrybinį palikimą sudaro estampai, apie 11.000 didžiaformačių piešinių, eskizų ir t.t.
Šioje parodoje eksponuojami Elvyros Kairiūkštytės technikumo ir studijų Lietuvos dailės institute laikų piešiniai – niekad nerodyti parodose ir kurti sau. Piešiniai beveik nedatuoti, be pavadinimų./.../
Elvyra Kaune, Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, pradėjo piešti sau, kai šiame pasaulyje gavo šiek tiek asmeninės laisvės ir erdvės, t. y. kampą bendrabutyje. Piešinys tušu „Bohema“ (1969 02 25) toks vaikiškai nekaltas – meksikietis su sombreru, kostiumuoti operetės personažai šoka ča ča, o gal tvistą. Elvyros kūryboje buitiniai, nešiosenos atributai liks tik portretuose, o figūriniuose estampuose – apskritai tik viena kita konkretesnė detalė. Pirmieji švelnučiai, skaistūs Adomo ir Ievos piešinukai juodu flomasteriu ir žaliu šratinuku pažymėti data 1969.VII.20. Tų pačių metų spalio mėnesio pradžios piešinyje afrikiečiai šoka temperamentingą genties šokį. Elvyros grafikės talentas akivaizdus: meistryste žaviesi ten, kur groja siluetas, raitosi linija.
Erotiniai gestai piešiniuose darosi vis drąsesni: Adomas tiesia ranką link krūties spenelio, o išlaisvėjusi Ieva švelniai, grakščiai laibą rankelę kreipia link „vyro organo, kuris nemeluoja“, kaip pasakytų Jeanas Cocteau. Kad žaismėje giesmių giesmes giedodami susilietų, įsisuktų į amžiną gyvybės ratą. Tai tikrai nelietuviškos, gal havajiečių ar maorių moterų vilionės. Jos su vyrais erotiniuose žaidimuose lygios – laisvos pasirinkti ir mėgautis; atkakliems, svaigiems jų kerams neįmanoma atsispirti. Tarsi nuo to priklausytų ne pavienės moters, o visos žemės vaisingųjų galių, gal net viso kosmoso at(si)naujinimas.
Taigi Elvyros darbuose viešpatauja ne romantiniai jausmai, kokių galėtume tikėtis 1969–1971 metų darbuose, t. y. kai būsimai dailininkei buvo 19–20 metų. Tai daugiau ar mažiau apvaldytas pensée sauvage, kuriame glūdi pirminės, gal net pirmykštės sueities nuojauta, o gal archetipinis prisiminimas.
Pamažu Adomo ir Ievos piešiniuose ryškėja dviprasmiškumas – šviesūs pradai su savo tamsiaisiais antipodais. Rojus neegzistuotų be pragaro, taigi, regime vaizdinius iki nuopuolio ir po jo. Jaunutė Elvyra saviškai regi dviveidžio Januso puses – spindinti jaunatvišku tyrumu kol kas aiškiai ima viršų. Geriau įsižiūrėjus – kaip nedidelis šešėlis (kolei kas) antrina tamsioji pusė: mažaūgiai, kresni, perkreiptais veidais ir kūnais puolę angelai ir stotingi, dailūs, aukštaūgiai „tikri“ angelai. Šie primena Doriano Grėjaus portretą: portreto modelis išlieka rausvutis, lygutėlis ir beraukšlis, o portretinis atvaizdas diena po dienos vysta, raukšlėjasi, akys blausiasi, stuomuo linksta. „Gyvenimas, kuris formuos jo sielą, sudarkys kūną. Jis pasidarys baisus, šlykštus, sukriošęs.“ (Oskaras Vaildas)
Jos meninį horizontą užpildo ne tik ir ne tiek meilė, o greičiau kūniška aistra. Ne meilės istorija, ne jos naratyvas, o tiesiog pragariškai deginanti aistra. Elvyros moteris greičiau gogeniška wahine – egzotiškų kraštų dukra, neslepianti savo laukinio geismo. Ramutė Rachlevičiūtė
Iš menininkės pasisakymų:
Tai, ką ji piešė sau – pavadinkime Adomo ir Ievos motyvu (ikonografine schema). Pradžioje – abipus Pažinimo medžio stovintys ir tyrinėjantys vienas kitą adomai ir ievos. Drovūs ir statiški. Adomo ir Ievos kompozicijos dažnai įgauna senovės Egipto, kartais Mesopotamijos reljefų, piešinių, persų miniatiūrų pavidalus. Geriau pavykusiuose piešiniuose estetiškai rafinuota kompozicija, rytietiškai gracinga stilizacija su detalių ištaiga artėja į ornamentiškumą, tačiau netirpdo kūniško stangrumo. Erotiškumo užtaisas nedingsta – žmonių figūros nevirsta ženklais.
Dar truputėlį – ir Rojaus gyventojai ir gyventojos virsta balandėmis ir balandžiais, povais ir povėmis, gazelėmis ir kalnų elniais. Kiekvienas plaštakos posūkis ar kulkšnies linkis, dilbio, blauzdos ir šlaunies nudailinta forma, ištekinti vapsvos liemenys, gulbių kaklai – grakštūs lyg egzotiškų gyvūnų, šokančių poravimosi šokį. Ir jokio apsimestinio drovumo, ezopinės kalbos. Seksualinio patrauklumo kerų kupini Nilo slėnio ir Tarpupio gyventojai ant klubų ryši raiščius, skareles. Ne tam, kad nuslėptų. Priešingai – tam ir ryši, kad atkreiptų žvilgsnį į intymiausias vietas. Šitie piešiniai, kompozicijos jau nėra egiptietiškų ar mesopotamiškų piešinių variacijos, improvizacijos; Elvyra kuria sau dailių ir seksualių žmonių rasę – tamsbruvių, semitiškų. Vyrų rūbai mesopotamiški, o šukuosenos primena bitlus.
Kartais technikume ir Dailės institute Elvyra ką nors nupiešdavo, išraižydavo ir niekam nerodydavo – slėpdavo, kikendavo pati sau. Ją ypač traukė fantazijos apie kūniškus dalykus: pradžioje gurmaniškai intymų gyvenimą ji išsigalvodavo ir viduje išgyvendavo. Išgyvendama piešdavo ir realizuodavo kūniškas svajones.
 
 
Balta moteris. 1981, spalvota litografija, 19 x 19
 
Juoda moteris. 1981, spalvota litografija, 19 x 19
 
Mėlyna moteris. 1981, spalvota litografija, 19 x 19
Žalia moteris. 1981, spalvota litografija, 19 x 19
 
Šventė. 1985, spalvota litografija, 50,5 x 85
 
Rytas. 1984, spalvota litografija, 45 x 55
Žaidimai. 1982, spalvota litografija, 67 x 80
Degimas. 1982, spalvota litografija, 63 x 75
Bėgimas. 1982, spalvota litografija, 63 x 75
kompozicija "Jaunystė" II. 1980, spalvota litografija, 56 x 81
Svarstyklės. 1981, spalvota litografija, 60 x 81,5 
 
Saulė, mėnulis ir aš. 1989, linoraižinys, 56 x 71
Žaidimai. 1982, spalvota litografija, 67 x 80
Degimas. 1982, spalvota litografija, 63 x 75
Bėgimas. 1982, spalvota litografija, 63 x 75