Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

NAUJIENOS

2018-03-07

Projekto „Laikinas erdvės, laiko ir veiksmo departamentas“ viešas, performatyvus meninės knygos pristatymas

Renginys vyks kovo 9 d., penktadienį, 15.00-17.00 val. LDS galerijoje „Meno parkas“
Knygą kūrė menininkė Marija Griniuk bendradarbiaujant su projekto vykusio 1 savaitę, dalyviais - Vilniaus dailės akademijos, Kauno fakulteto, tapybos katedros, 2-ojo kurso studentais. Pristatymo turinys tai verbalinės AN88 ir AN89 hepeningų interpretacijos. Renginys baigsis atvira diskusija su AN88 ir AN89 menininkais.

Marija Griniuk dėkoja AN88 ir AN89 dalyviams, ypač Arvydui Baltrūnui, už archyvo komunikavimą.

Projektas įgyvendintas bendradarbiaujant su „Kitokia Grafika“, Lene Crone Jensen, Arvydu Baltrūnu, Aušra Vaitkūniene.

 * AN88, AN89 - Anykščių hepeningų festivaliai vyko Ažuožerių kaime, šalia Anykščių 1988-1989 metais, vienas hepeningų festivalis buvo organizuotas Nidoje 1990 metais.


Pokalbis su Gintaru Sodeika

Kęstutis Šapoka: Pradėkime nuo XX a. 9 deš. antros pusės sociokultūrinio konteksto, kuriame ir užgimė Anykščių hepeningų festivaliai.

Gintaras Sodeika: 1985 m. Druskininkuose startavo Jaunimo kamerinės muzikos dienos. Statistiškai šiandien tai pats seniausias modernios muzikos festivalis, gyvuojantis iki dabar. Neseniai atšventėme jo 30 metų jubiliejų. Šiame festivalyje buvo labai palanki terpė alternatyviai muzikai, apskritai meninei raškai. Tai reiškė, kad sąlygiškoje periferijoje Druskininkuose galėjome drąsiau kalbėti ir pagroti tokios eksperimentinės muzikos, kokios galbūt nebūtume galėję pagroti Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar Kompozitorių sąjungos salėje, o ką jau kalbėti apie Nacionalinę filharmoniją ir panašias oficialias institucijas.

 

K. Š.: Turite omenyje Kompozitorių namų salę Žvėryne, Adomo Mickevičiaus gatvėje?

G. S.: Taip, Žvėryne. Tai savotiškai legendinė salė, nes joje sovietmečiu vyko kūrinių, kurie vėliau tapo revoliuciniai, perklausos. Pavyzdžiui, Broniaus Kutavičiaus „Iš Jotvingių akmens“ ir „Panteistinė oratorija“. Po vieno šių kūrinių perklausos partiniai vadovai pašoko iš savo vietų keikdamiesi ir šaukdami, jog tokia antisovietinė muzika neturi teisės skambėti Lietuvos tarybinių kompozitorių sąjungoje. Beje, kai kurie iš tuomečių rėksnių ir šiandien sėkmingai įsikomponavę į laisvos Lietuvos kultūrinę panoramą ir gieda visai kitas giesmes.

 

K. Š.: Gal buvo dar kokių nors to meto veiksnių, kurie užkūrė Anykščių hepeningų festivalius?

G. S.: Maždaug 1986–1987 m. susiformavo bendraminčių grupelė ‒ tuo metu jauni kompozitoriai Tomas Juzeliūnas, Šarūnas Nakas, Arūnas Dikčius, Ričardas Kabelis, Rytis Mažulis. Turėjo įtakos bendravimas su to meto Matematikos ir informatikos instituto programuotojais ‒ pirmųjų lietuviškų kompiuterių specialistais. Ieškojome naujesnių raiškos formų ir tai 1987 m. pavirto į eksperimentinės kompiuterinės muzikos bei gyvosios muzikos koncertą tuometės Konservatorijos Didžiojoje salėje, kuris vadinosi „Laisvojo garso sesija“. Tuo metu vartoti žodį laisvas dar buvo šiek tiek rizikinga.

 

Skambėjo mūsų sukurti kūriniai „Dviem instrumentams ir elektroniniams priedams“. Šie kūriniai turėjo didžiulį atgarsį ir sulaukė sėkmės. Dar vienas svarbus veiksnys ‒ fragmentiškos žinios apie „Fluxus“ judėjimą Niujorke. Šios žinios mums darė įtaką. Tačiau dabar juokinga prisipažinti, nes apie „Fluxus“ žinojome labiau iš gandų, nuogirdų, legendų. Kadangi neturėjome konkretesnės informacijos, bent jau aš asmeniškai, trūkstamas grandis susigalvojau pats. Man tai buvo būdinga nuo vaikystės: kai reikėjo elektrinės gitaros, pasigaminau pats, kai reikėjo būgnų ‒ irgi pasigaminau pats... Taigi, panašiai atsitiko ir su „Fluxus“. Kartą klausėmės vieno mūsų bendraminčių ‒ Juliaus Geniušo, pianisto Petro Geniušo brolio, – namuose keisto garso įrašo. Tai buvo fortepijono ardymo ir sunaikinimo proceso garso įrašas. Kažkas iš Amerikos mums atsiuntė šį įrašą, mes nesupratome, kas šio veiksmo įraše autorius, bet mums darė didžiulį įspūdį pats faktas, kad girdime fortepijono naikinimo garsus. Mes net nežinojome, kad tai yra akcija, hepeningas, kurį būtina ir matyti, galbūt netgi svarbiau nei girdėti. Tačiau, nepaisant to, mums fortepijono ardymo, laužymo, gręžimo, kitaip sakant, naikinimo garsai skambėjo apokaliptiškai. Tai, kad šis veiksmas buvo Jurgio Mačiūno ir jo grupės bendraminčių kūrinys, sužinojome gal tik po dešimties metų. Vis dėlto žinios apie „Fluxus“ į Lietuvą skverbėsi ir mus pasiekdavo. Galbūt dar ir todėl, kad mes jų troškome. Aš maniau, kad „Fluxus“ – muzikinis judėjimas. Taip pat man atrodė, kad tai būdas paerzinti apsnūdusius sočius miesčionis. Tai buvo vienas esminių motyvacinių veiksnių asmeniškai man kuriant naujas meno formas, eksperimentuojant. Taigi, įsivaizdavimas nedaug tenutolo nuo tiesos apie „Fluxus“. Be to, apie „Fluxus“ pasakojo ir Vytautas Landsbergis. Tiesa, jo pasakojimai buvo savotiški. Pasakojo buvęs mano klasės draugas, toks keistuolis, emigravo į Ameriką ir tenai kūrė visokias keistenybes. Kartais atsiųsdavo man laišką. Rašydavo, kad įdeda ir savo „kūrinių“. Iš tiesų, voke rasdavau kažkokių šiukšlelių. Jas išmesdavau. Tačiau kai kurių laiškų neišmečiau ir tų šiukšlelių susikaupė. O šiandien tai vertingi meno kūriniai... Taigi, informacija apie „Fluxus“, apie Andy Warholą, Yoko Ono, Johną Lennoną, Nam June Paiką mums buvo labai įdomi. Tarp kitko, manau, kad „The Beatles“ išardė ne Yoko Ono, o Mačiūnas arba „Fluxus“ platesne prasme. Juk Mačiūnas jai pripūtė visokių idėjų į galvą, o Ono savo ruožtu sugadino Lennoną. Nukrypkime į šalį. Prisimenu, maždaug 1992 m. buvo susitikimas Kompozitorių namuose, rūsyje, su Jurgio Mačiūno seserimi Nijole Mačiūnas. Ta proga pasikvietėme ir Landsbergį. Dalyvavo taip pat Henrikas Šablevičius. Tą pokalbį nufilmavome, tačiau jis niekur ir niekaip iki šiol nebuvo panaudotas. Dar vienas svarbus veiksnys, kurio nepaminėjau – Druskininkų festivalyje jau 1988 m. pavasarį, be koncertų, vyko ir mokslinė konferencija. Į ją susirinko Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas, Arvydas Juozaitis, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Donatas Katkus, Kornelijus Platelis. Jie pažėrė jau atviros kritikos sovietų santvarkai, kultūros apribojimams, proletariato diktatūrai... Mums, ką tik Muzikos akademiją baigusiems kompozitoriams, muzikologams, tai buvo gaivaus oro gūsis. Po pokalbio su Landsbergiu supratau, kad reikia surengti hepeningų ir performansų festivalį. Šią idėją visi labai palaikė. Nutariau jį surengti ne Vilniuje, kad būtume laisvesni. Išrinkau vietą prie Anykščių, Ažuožerių kaime.

 

Daugiau skaitykite: http://letmefix.lt/Anyk%C5%A1%C4%8Di%C5%B3_hepening%C5%B3_festivaliai

LDS galerija "Meno parkas", Rotušės a. 27, Kaunas
2018 03 09
 
Atgal