Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

NAUJIENOS

2018-04-17

Gražinos Vitartaitės tapybos darbų paroda "Tradicija ir inovacija"

Paroda atidaroma balandžio 18 d., 12:30 val., Mykolo Romerio universiteto Rotondiniame hole
Gražina VITARTAITĖ – tapytoja, gerai žinoma kaip savito peizažo kūrėja. Jos tapybinės impresijos toli peržengė įprastas žanro ribas ir praplėtė tradicinio lietuviško peizažo kontekstą. Derindama tradicinės tapybos principus su šiuolaikiška konceptualizuota menine mąstysena, ji laisvai jungia realistinį ir abstraktų motyvą. Nedaug yra dailininkų, kurie savo kūryba būtų taip giliai įsiskverbę į gimtojo krašto dvasinę prigimtį ir kartu išliktų modernūs, nepriklausomi bei atviri mus supančiam pasauliui ir sau pačiam.

Tapytoja renkasi temas svarbias ir opias jai ir Lietuvai: piliakalniai, Kuršių nerija, marios, didieji ežerai, Nemuno slėnis, gimtosios Krekenavos apylinkės ir Nevėžio vandenys. Vieta labai svarbi jos kūryboje, būtent gimtoji vieta – Lietuvos kraštas. Kraštovaizdis, kurį ji renkasi, tarnauja tik kaip impulsas, svarbus ne išorinėmis formomis, bet tvyrančia atmosfera, nuotaikomis. Neapibrėžtoje laiko bei erdvės begalybėje dailininkė ieško prasmės ir tarsi siekia sugauti pačią svarbiausią akimirką. Dailininkė tapo tai, ko realiai neįmanoma pavaizduoti: nuolatinį gamtos tapsmą. Gal todėl jos vaizdavimo objektai dažnai būna neapčiuopiami, nematerialūs: šviesos judėjimas, vėjo dvelksmas, vandens tyvuliavimas. Šių stichijų nepastovumas įkūnija būties laikinumą ir amžiną laiko tėkmę.


„Man peizažas – tai noras ir galimybė tapyti patirtą galingą gyvenimo įspūdį. Beribį. Neaprėpiamą. Neperžvelgiamą. Visuomet nenutrūkstamai vykstantį. Vykstantį praeityje, dabar ir amžinai. Vykstantį gelmėje ir ore. Atsinaujinantį nuolat. Virstantį vis kita forma, vis toje pačioje gimtoje vietoje, į kurią šaknimis įaugau.“ – pasakoja dailininkė.


TRADICIJA IR INOVACIJA – toks Gražinos Vitartaitės tapybos parodos devizas. Pasirinkta tema neatsitiktinai. Filosofas Bronislovas Kuzmickas šiame derinyje nurodo laiko funkciją kaip pagrindinę: „Žmogus gyvena dabartyje tarp praeities ir ateities, laikiškumas yra esminis žmogiškosios tikrovės matmuo, laiko tarpsnių sekoje individas formuojasi kaip asmenybė.“ Tapytojos G. Vitartaitės kūrybinė veikla apglėbia pusės amžiaus tarpsnį, išsidėsčiusį Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio linijoje. Šios šventės koncepcijoje praeitis suvokiama ne tik kaip priežastis iškilmingai paminėti svarbią sukaktį, bet ir kaip paskata susimąstyti apie praeities svarbą dabarčiai ir dabarties klausimus praeičiai: ką valstybei ir visuomenei pavyko nuveikti per Šimtmetį, kokius svarbiausius tikslus keliame sau artėjant naujam – antrajam Šimtmečiui, o svarbiausiu Šimtmečio herojumi pripažįstamas kiekvienas kuriantis Lietuvos žmogus.


Dailininkė 1966 metais baigė Lietuvos dailės institutą, įgijo monumentaliosios tapybos freskos mozaikos specialybės dailininko monumentalisto – freskininko kvalifikaciją. 1967 metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. 1980 – 1989 metų laikotarpiu dirbo Lietuvos dailės instituto Tapybos katedroje. 1986 metais jai suteiktas docentės vardas, ji paskirta katedros vedėja. Nuo 1989 metų - laisva dailininkė, respublikinių ir užsienio parodų kasmetinė dalyvė, plenerų dalyvė. 1997 – 2000 metais dirbo Vilniaus aukštesniosios dizaino mokyklos dėstytoja, direktore. Meno kūrėjų asociacijos narė. Nuo 2013 metų Lietuvos Kultūros Kongreso narė.


Peizažas tapo svarbus dailininkės kūryboje, matyt, kad yra lankstus improvizavimui, erdvės struktūrai išreikšti, šviesos ir judėjimo erdvėje vaizdui pagauti. Naujai užgimusi piliakalnių tema atvėrė naują kūrybinį puslapį, leido išbandyti drobėje naujas spalvos galias. Žymėdama brandų pusės amžiaus kūrybinio darbo jubiliejų G. Vitartaitė sugebėjo vėl atsinaujinti, pereiti prie naujų siužetų ir temų, dirbti su entuziazmu, eksperimentuoti ir pateikti naujas įžvalgas lietuviško kraštovaizdžio tema.

Architektė - menotyrininkė Audronė Ercmonaitė

Mykolo Romerio universiteto Rotondinis holas
2018 04 18
 
Atgal