Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

NAUJIENOS

2018-04-20

Aušros Andziulytės paroda "ĮSIRĖŽĘ VAIZDAI"

Paroda atidaroma balandžio 26 d., ketvirtadienį, 18 val., LDS galerijos „Meno parkas“ III-ojo aukšto ekspozicinėje erdvėje
Ką gamta palieka neužbaigta, papildo menas. (Sufijų išmintis)

Yra vaizdai, į kuriuos galiu žiūrėti be galo ir jie niekada neatsibosta. Stebėtojas ir vaizdas tarsi tampa vieniu, tiesiog buvimu, su atsiveriančia begaline erdve ir savita tvyrančia šviesa. Tie vaizdai tiesiog įsirėžia esybėje, įsispaudžia sąmonėje. Yra keletas tokių vaizdų, o gal net keliasdešimt ir gal dar daugiau... Gal reikėtų pabandyti juos susiskaičiuoti, ko gero būtų įdomu žinoti kiek jų tokių turiu aš, o gal tokių turi ir kiekvienas.


Taigi, įsirėžę vaizdai. Man tai yra Nemunas su jo šlaitais, laukai, pakrantės, mirusios kopos, miško linija... Tos vietos man svarbios, jose prapuola laikas, o vaizdai tampa tartum bedugniai viską talpinantys šuliniai, pradedant įvairiomis kasmetinėmis klajonėmis gamtoje, vaikystės prisiminimais, šmėkštelėjimais permainingos istorijos ir galiausiai „krentant“ iki pirmapradžių dėmenų. Tuose vaizduose, tarsi sudėtos visos stebimos vietos, to krašto gamtos koncentracija, ten gyvenančių žmonių tam tikra vidinė sankloda.


Žmogaus ir gamtos sąsaja nenuginčijama, juk netgi dainose, ypač liaudies, galima atpažinti esant lygumas ar kalnus, klonius, vandenis, kaitrą ar šaltį bei savitą šviesą. Kaip ir keliaujant, dažnai net ir be riboženklio galime suprasti, kad jau atsidūrėme kitoje šalyje. Tai sąlygoja visiems suprantami veiksniai, nors kai kurių panašumų galima rasti net visai kitam žemės krašte, dėl ko dažnai būtent ten traukia apsigyventi išeivius. Man pačiai kažkada teko būti rezidencijoje Geteborge. Supratau, kad peizažas be horizonto, mane veikia labai keistai. Pradėjau jo ieškoti ir šios paieškos tapo vos ne kasdiene egzistencine būtinybe. O surasti, nebuvo taip jau paprasta. Nei prie jūros su begale salų, nei užlipus ant esančių kelių kalvų mieste, negalėjau rasti horizonto linijos. Galiausiai mažą tarpelį horizonto atradau pajūryje už pusantros valandos kelio dviračiu ir tai man buvo didžiulis džiaugsmas ir nusiraminimas. Nuo tada iki ten keliaudavau kasdien. Stiprus horizonto poreikis man buvo visiškai netikėtas.


Buvo laikas, kai mano tėtis pasakodavo apie savo gimtinės vietas su kažkokiu begaliniu ilgesiu ir šiluma, vis tarsi ištraukdamas iš atminties peizažo detales: pamiškės linkį ties paliais, vingiuojantį upeliūkštį kaitrią vasarą, kelią apsodintą beržais, laukus... Ilgai nesupratau kas ten tokio ypatingo, kol nenuvažiavau į tas vietas. Tuomet viską pamačiau tarsi tėčio, o gal net ir protėvių akimis. Yra kažkoks visa persmelkiantis kodas ir vidinė atmintis susitapatinanti su matomu vaizdu. Tame derinyje ir atsiranda mano tapomi vaizdai.


Aušra Andziulytė


Paroda veiks iki gegužės 18 d.

LDS galerija "Meno parkas", Rotušės a. 27, Kaunas
2018 04 26 - 2018 05 18
 
Atgal