Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

NAUJIENOS

2018-10-01

Viktoro Binkio tapybos paroda „Iliuzija ir kelias“

Paroda atidaroma spalio 5 d., penktadienį, 18 val., Savicko paveikslų galerijoje (J. Basanavičiaus g. 11 / Teatro g. 1).

Savicko paveikslų galerijos ciklą „Pasakojimai” tęsia Viktoro Binkio tapybos paroda „Iliuzija ir kelias“. Į parodos atidarymą lankytojai kviečiami spalio 5-ąją. „Pasakojimų” parodų cikle – naujausi tapytojo V. Binkio kūriniai.

 

„Jau keturiasdešimt metų šiame kūrybos  kelyje“. Buvo visko: tikėjimo ir abejonių, fanatiško darbingumo ir depresyvaus neveiklumo, pinigų , skurdo, gerbėjų ir niekintojų.Sindromas „Tik AŠ ir Mocartas“ senai išgyventas. Liko – „Tik Mocartas“. Nuo tos minutės jaučiuosi  piligrimu, velkančiu ant kupros šiokį tokį talentėlį, turbūt įgimtą kvailą optimizmą ir ištikimą palydovę R.

 

Nuo paskutinės parodos Savicko paveikslų galerijoje praėjo daugiau nei metai. Pasaulis nedaug

 

tepasikeitė. Gal tik mano „FOBIJOS“ virsta liūdna realybės konstanta, o aplinkinis peizažas atrodo iliuzorišku ir  nesvetingu. Ir paukščiai kažką sako. Sekančioje parodoje apie tai......!‘‘– mintimis dalijasi dailininkas Viktoras Binkis.

 

Menotyrininkė Vaida Ragėnaitė:

 

Meno pasaulyje Viktoro Binkio pristatinėti nereikia. Tapytojas bei ilgametis Vilniaus dailės akademijos dėstytojas rengia jau dvidešimt septintą personalinę parodą. Jo meniniai laboratoriniai tyrimai, į kuriuos pasitelkiama ne tik tapyba, bet ir skulptūra, fotografija, iš žiūrovo visada pareikalauja ypatingo pastabumo ir gebėjimo skaityti išgrynintą formos ir spalvos kalbą.

 

Šios parodos pavadinimas „Iliuzija ir kelias“ suteikia aiškią nuorodą, kad per sukurtas iliuzijas dailininkas vaizduoja sielos kelionę, tačiau tam, kad pastabiam žiūrovui pavyktų atskleisti eksponuojamuose Viktoro Binkio tapybos kūriniuose glūdinčias iliuzijų prasmes, reikia atsižvelgti į visas juose esančias užuominas.


Parodoje eksponuojamuose peizažuose pagrindiniai vaizdiniai pasislėpę tarsi adatos dideliuose šieno vežimuose, sukauptuose iš antrinių pasakojimo epizodų ir racionalizacijų. Kad vaizdiniai prabiltų, reikia patirti autoriaus ryšį su savastimi, kylančia iš įkvėpimo kupinos Vakarų kultūros praeities. Keliauti laiku kartu su juo po Lietuvos vietas, kur prarastas pasaulis iliuzoriškai išniręs žvelgia į laive stovintį keliautoją. Anapusybės šviesa nudažo sugriautų bažnyčių bokštus, sunaikinto šaltinio spindesiu, o gyvi vaizdiniai tampa tolimais senų laikų faktais. Skausmingą prarastos praeities ilgesį išsklaido dabarties vaizdų ekspresija. Drąsūs potėpiai gaudo vėjo sukūrį ir saulės spindulių šviesą.


Šviesa lydi keliautoją visuose paveiksluose – net tamsiame „Fobijų“ cikle, kuris jau buvo eksponuotas prieš metus. Tačiau yra naujas šio tęsiamo ciklo temos aspektas. Tokią raidą lemia paties autoriaus poreikiai. Gynyba nuo fobijų paskatina susikurti iliuzinį pasaulį, į kurį jos neįžengtų. Tai turi padėti palaužti savyje jaučiamos grėsmės galią ir įžengti į egzistenciją, kurioje jis galėtų nebijoti gyventi. „Lukiškių“ paveiksle už aukštų kalėjimo sienų esantis blogis iliuziškai tampa mažiau pavojingu. Tačiau šviesa keliauja netikėta kryptimi ir suteikia naują kelio galimybę. Ar naktyje apšviestos kalėjimo durys atviros kažkam išeiti? O gal tai užuomina laisvam keliautojui išdrįsti peržengti ribą ir aplankyti įkalintą kraujuojantį Kitą, pavaizduotą paveiksle „Krovinys 300“?


Tai autoriaus išgyvenimai ir paslaptis. Tokiame procese ryškėja jo savybės. Kam jam rizikuoti pasakyti ką nors per daug? Kodėl jam ne tas pats, kad toks nuosmukis ištiko kaimyną, girdomą savo paties nuodais? Autorius nori kalbėti apie tai, kad didelę dalį pasaulio apimanti negalia tapo grėsminga. Siekia atkrepti dėmesį, kad, kai tauta pradeda tokiais būdais peraiškinti savo tapatybę, prarandą gyvybę. Šventyklos tampa kalėjimais.


Nesusitaikymas ir išeities paieškos pasitelkia iliuziją, kad tapyba turi galią transformuoti tapomą objektą, kūrėją ir žiūrovą. Transformacija kaip ir mirtis perkelia į aukštesnę dimensiją, todėl artėjanti mirties bausmė „Juokdario“ paveiksle tampa principingumo ir tvirtybės pamoka visiems. Tapyba išreikštame elektrinės kėdės vaizdinyje kiekviena detalė tiksli ir simboliška. Žudančios srovės laidų spiralės liudija pasaulio tvarką, kurioje visi kelionės žingsniai suskaičiuoti ir įvertinti, sugrįžta atpildu. Teisingumo niekam nepavyksta išvengti.


Ar šiems dėsniams pavaldi ir pasodintojo į elekrinę kėdę figūra? Ar pasaulį gąsdinęs ir gluminęs Juokdarys priėjo liepto galą? Žiūrovui suteikiama galimybė dalyvauti momente kai procesas jau prasidėjęs, bet jo tolimesnė eiga tik numanoma, nes autoriui svarbiausia ne nukryžiuoti savo fobiją, bet parodyti visiems kaip jis bijo dėl mūsų.

 

***

Parodų ciklo ,,Pasakojimai“ globėjas – europarlamentaras Petras Auštrevičius.

***


V. Binkis gimė 1957 m. Vitebske, gyveno ir mokėsi Kaune. 1974–1979 m. Vilniaus universitete studijavo fiziką, 1982–1988 m. Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) – tapybą (dėstė V. Gečas, L. Tuleikis, K. Dereškevičius). Nuo 1988 m. dėsto piešimą Vilniaus dailės akademijoje, docentas. Nuo 2017 m.- piešimo katedros vedėjas. Taip pat dėsto Savicko dailės mokykloje tapybą. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1992 m., priklauso individualistų grupei. Dalyvauja parodose užsienyje ir Lietuvoje. Surengė 27 personalines parodas. Dirba tapybos, skulptūros ir fotografijos srityse. Gyvena Vilniuje.
 

Paroda veik iki spalio 30 d. 

 

Savicko paveikslų galerija (J.Basanavičiaus g. 11/ Teatro g. 1, Vilnius)
2018 10 05 - 10 30
 
Atgal