Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

NAUJIENOS

2018-10-02

Duris atvers naujas Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“

Naujojo Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius) lankymas įmanomas tik su lydinčiais specialistais. Kol kas registruotis kviečiami tik istorikai ir menotyrininkai. Registracija į ekskursijas internetu plačiajai visuomenei atsivers nuo spalio 22 d. Vienoje išankstinių ekskursijų sudalyvavo ir LDS atstovė – dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.

Centro ekspozicija ir fondiniai turtai atkeliavo iš Lietuvos verslo teisininko, meno mecenato Rolando Valiūno kolekcijos. Valiūno kolekciją sudaro apie 7 tūkstančiai eksponatų (kolekcijoje –netik meno kūriniai, bet ir varpai, patrankos, šarvai, ginklai, žemėlapiai ir t. t.). Per atidarymą įkūrėjas tvirtino, kad jam svarbu išsisklaidyti mistiką, tvyrančią Lietuvos istorijoje tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir dabarties. Jis tiki, kad menas apie tuos laikus gali pasakoti įdomiai. Per kolekcijos objektus siekiama supažindinti visuomenę su Lietuvos, kultūros, dailės istorija. Istorikas Egidijus Aleksandravičius paaiškino, kad tartle yra škotiškas žodis. Škotai yra puikus tautinės savimonės pavyzdys, gebantis tokiu būti net neturint savos kalbos. „Tartle“ žodžio reikšmė yra panaši į prancūziškąjį déjà vu (pojūtis, jog dabartinė akimirka jau yra išgyventa praeityje). Taip ir čia ekspozicijos lankytojai gali patirti negyventą praeitą, kurią atgaivina ir kone sava paverčia meno kūriniai. 


Visos ekspozicijos kuratorė – dailės istorikė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė. Atirinkdama kūrinius,ji vadovavosi trimis kriterijais: meninės vertės, tipiškumo arba atvirkščiai – unikalumo. Didžiausią „Tartle“ kolekcijos dalį sudaro istorinė dailė, vienoje salėje esame pakviesti žvilgterėti į modernizmo periodą, kiemelyje/skulptūrų sode – šiek tiek šiuolaikinio meno. Lauke atsiveria kvapą gniaužiantis panoraminis vaizdas. Pasigrožėjus Vilniaus stogais, dėmesys krypsta į karą kritikuojantį Žako Lipšico Prometėją, smaugiantį grifą. Šalia: Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus, senojo Roberto Antinio, Juozo Mikėno skulptūros, Romualdo Kvinto berniukas, graužaintis kaliošą (rašytojui Romain Gary skirtas paminklas), Leono Striogos metalo plastika, Erwino Wurmo išdidintas sulankstytas megztukas. 


Antrame aukšte susitelkta į Vilniaus tematiką. Ekspozicijoje kaukia Gedimino Karaliaus geležinis vilkas. Marijos Cvirkienės „Cirkas“ mena Operos ir baleto teatro teritorijos praeitį. Algirdas Petrulis ir Vincas Kisarauskas fiksavo vilnietiškų stogų horizontales. Kita salė skirta Vilniui Viktoro Vizgirdos akimis ir teptuku. Jo drobėse: Šv. Onos gatvelė, Misionierių bažnyčia, Bernardinų ansamblis. Įdomus faktas: Antrojo pasaulinio karo metais buvo uždrausta tapyti gatvėje iš natūros, su molbertu, tad tuo metu sukurti kūriniai paremti fotografijomis arba vaizdu pro langą. Leono Kosmulskio Vilnius papildytas jo fantazijos vaisiais, idealizuotas. Tai – utopinė panorama. 


Nusileidę į požeminį aukštą už pertvarų išvystame kruopščiai saugomą vieną didžiausių kolekcijos vertybių – Pranciškaus Smuglevičiaus kūrinį „Estera prieš Ahasuerą“, užsakytą Stanislovo Augusto, primenantį Senojo Testamento siužetą. Toliau regime neįprastai šviesų Vincento Leopolodo Slendzinskio tremtyje tapytą portretą. Itališka Antano Žmuidzinavičiaus Lietuva. Regime nacionalinės dailės pradžios autorių paveikslus: Petro Kalpoko, Čiurlionio mokytojo Kazimiero Stabrausko, Vlado Eidukevičiaus. Daug po pasaulį keliavęs Eidukevičius Kauną tapė kaip Europos didmiestį, o tuomet urbanistinis peizažas apskritai nebuvo populiarus žanras. 

Tuomet įeiname į kontempliacijos salę, kur į gamtos grožį pasinerti kviečia Rimto Kalpoko, Algirdo Petrulio, Vinco Kisarausko ir Antano Gudaičio peizažai. Natiumortais raginama pamatyti ir negyvosios gamtos žavesį. Aistrų salėje karaliauja ekspresionizmas ir įsimintinos dailininkų biografijos. Čia tarpsta Pranšo Domšaičio, Vlado Eidukevičiaus aistros, Antano Samuolio vangogiškos saulėgrąžos, nerimastingojo Rimvydo Jankausko–Kampo drobės. Kitoje salytėje – itin retas eksponatas – Stasio Ušinsko natiurmortas, kuriame panaudota iš Prancūzijos parsivežta idėja gruntui naudoti rupų smėlį.

 

Sintezės salėje atskleidžiami mokytojų ir mokinių kūrybiniai ryšiai. Stasys Ušinsko drobes lydi ankstyvieji jo mokinio ikiopartiniai Kazio Varnelio kūriniai, praturtinti Art Deco stiliaus detalėmis. Varnelio geometrika lyginama su Vlado Urbanavičiaus skulptūrų redukuotomis formomis Juozas Mikėnas savo mokiniams (pavyzdžiui, Jadvygai Mozūraitei-Klemkienei) diegia pokubizmą ir neoklasicizmą. Gudaičio mokiniai įsisavina ekspresionizmą. 

Saugykloje slypi dar didesni meno klodai. Čia galime apžiūrėti liaudies meno kolekciją, skulptūrų rinkinį. Pagal autoriaus gimimo datą sukabinti tapybos darbai. Šalia – grafikos kabinetas. Planuojama didžiulė biblioteka, kur, susitarus su centro darbuotojais, bus galima pasklaidyti senąsias knygas. 


 

Daugiau informacijos Tartle.lt

Tekstą parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė. Nuotraukos autorė – Deima Žuklytė-Gasperaitienė.

 

Užupio g. 40, Vilnius
Nuo spalio 22 dienos
 
Atgal