Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

NAUJIENOS

2018-12-13

Rimos Leipuvienės personalinė keramikos paroda “Iš nebūties”

Paroda veikia iki 2019 m.. sausio 31 d. "Gobis/Lauko ekspo‘" stiklo pavilijone
Mano skulptūrinės keramikos kūriniai – tarsi laiko ir patirties išvagoti gyvenimai, prisiminimai, individualios patirtys. Jų vaizdiniai mena gilius judraus gyvenimo ciklo atspindžius, ilgainiui transformuotus į naujus pavidalus. Kaip medžio kamieno rievėse atsispindi jo amžius, taip mano darbuose šį įspūdį sukuria susisukusios molio įrantos, nelygumai. Tarsi prabėgusio laiko pėdsakai atsiradusios faktūros ženklina keramikos kūriniuose įprasmintas istorijas.

Aš siekiu statišką keramiką paversti dinamiška – užfiksuoti jos kitimą, judėjimą, suteikti jėgos, krypties. Man itin svarbu savo pastangomis perduoti keramikai lašelį gyvybingumo, energijos tėkmės. Siekiu harmonijos su gamta. Gilus jos pajautimas, įspūdžių apraiškos keramikoje atsirado natūraliai nuo vaikystės, pačiai daug laiko praleidžiant gamtoje. Todėl ir šie darbai reflektuoja gamtos objektus – tarsi išdūlėjusius medžio rąstus lietuviško miško pelkėje, tarsi apsamanojusius akmenis. Keramika alsuoja gamtos ramybe, ilgaamžiškumu bei senove, kviečia stabtelėti. Judesys ir ramybė tarpusavyje susipina, suteikdami kūriniams sudėtingesnį ir įdomesnį kontekstą.


Kūryboje vadovaujuosi Rytų keramikos kultūros tradicijomis ir filosofija. Naudojau Japonijos meistrų technikas ir sėmiausi jų estetikos sampratų. Labiausiai mano kūrybą paveikė Japonijos keramiko Shozo Michikawa darbai. Mano keramika yra aukšto 1290–1300 °C degimo keramika, glazūruota pačios paruoštomis glazūromis iš natūralių gamtos medžiagų (tokių kaip medienos pelenai, žemo degimo moliai ir t. t.). Priartėdama prie pirmapradžių keramikos tradicijų, kai keramika buvo išgaunama susijungus gamtos stichijoms (žemė/molis, ugnis) aukštoje temperatūroje naudojant natūralias medžiagas, jaučiuosi tęsianti prieš amžius sukurtas tradicijas. Kaip tų tradicijų tęsinį šiandien pateikiu savitą keramiką, kuri gali būti pritaikoma šiuolaikinėje aplinkoje.


Šie skulptūriniai keramikos darbai gimsta iš labai intensyvios dinamikos – rankų ir viso kūno jėgos pastangų valdant išcentrinę jėgą ant žiedimo rato sausu būdu formuojant ir transformuojant vientisą šamotinio molio gabalą į unikalią formą. Visa tai papildyta ir intensyviu minties darbu, ir iki skausmo nušlifuotomis rankomis. Tačiau žvelgdama į užbaigtą kūrinį visuomet jaučiu didelį pasitenkinimą.

 

Žavėdamasi unikaliomis molio savybėmis, stengiuosi atskleisti jo grožį, paviršiaus ir faktūrų galimybes, suteikti nusidėvėjimo ar natūralaus senėjimo įspūdį. Pritardama Japonijos estetikos filosofijai „wabisabi“, stengiuosi išlaikyti balansą tarp technikų išlavinimo ir grožio netobulumo akcentuose, pasiduoti spontaniškumui. Išskirtinumas, nelygios, įdomios formos, asimetrija, laisvumas, energetika – tai pagrindinės mano vertybės, kurias šiandien stengiuosi perteikti kūryboje.

 

Kūrybos procese man labai svarbus drąsus leidimas sau ieškoti. Priimdama netradicinius sprendimus, kartais – rizikuodama, einu asmeninių atradimų ir naujų išraiškų paieškos takais... Stengiuosi būti atvira aplinkai, nuolat mokausi ir gilinuosi į save. Visa tai ir sudaro turiningą kelionę nuo pirminės inspiracijos ir idėjos iki proceso metu pakitusio galutinio rezultato, į kurį atlydi intuicija, technikos ir patirtis. Tuomet iš nebūties į būtį ateina įdomūs keramikos kūriniai...


Rima Leipuvienė

 

Rankoje – molio gniužulas. Beformis. Minkštas. Lengvai pakeičiantis pavidalą. Kai susijungs du pradai – mintis ir fizinės pastangos, – prasidės slėpiningas kūrinio gimimas. Iš visų pusių sėlinančios išraiškų, kurias galėtų įgyti būsimas kūrinys, pagundos, dvejonės pasirenkant medžiagas, atlikimo techniką dažniausiai yra nepamatuojamas laiku atžvilgiu procesas. Tik daugybę kartų „pavarčius“ kūrybinę idėją, šis beformis molio gabalas ima keistis, įgyti naujų pavidalų. Taip iš nebūties pamažu išnyra naujos formos, išraiškos, kurios arba priartėja prie pirminės sumanymo vizijos, arba ją kardinaliai keičia.

 

Stabilių, neapkrautų nereikalingomis plastinėmis detalėmis formų keramika yra jaunos, veržlų kūrybinį kelią pradėjusios dailininkės Rimos Leipuvienės meninių ieškojimų bruožas. Džiugina, kad Rima pasirinko įnoringą aukštos degimo temperatūros keramikos techniką, kuri labiausiai atskleidžia darbams naudojamų medžiagų gamtinę prigimtį. Tarytum kunkuliavusi lava, molio masė sustingsta naujais pavidalais, prieš tai palytėta ugnies ir pelenų. Panašiai formavosi ir mūsų planeta Žemė. Ramybe ir didingumu alsuoja autorės kūriniai. Tikiu, kad paroda sulauks tikro meno vertintojų, kuriems nereikia šokiruojančių, greitų potyrių, dėmesio. Neabejoju, kad keramikė ateityje atras dar savitesnes savo kūrinių formas ir išraiškas, ir jos – sėkmingos keramikės – kelias bus ilgas.


Dailininkas Gvidas Raudonius

 

Paroda veiks iki 2019 m. sausio 31 d.

"Gobis/Lauko ekspo" stiklo pavilijonas, Gedimino pr. 13, Vilnius
2018 12 13 - 2019 01 31
 
Atgal