Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

NAUJIENOS

2019-04-29

Dvi parodos Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje

Balandžio 26 d., penktadienį, 17 val. Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje (J. Basanavičiaus g. 45, Kėdainiai) vyks Vytauto Kazimiero Jonyno kūrybos parodos „KELIONĖ“ bei Linos Zavadskės, Džinos Jasiūnienės ir Loretos Zdanavičienės mišria tekstilės ir tapybos technika atliktų autorinių kūrinių parodos „TRYS ISTORIJOS“ atidarymas.

Vytauto Kazimiero Jonyno kūrybos paroda „Kelionė“


Pirmą kartą žymaus lietuvių išeivijos menininko Vytauto Kazimiero Jonyno (1907–1997) darbų paroda pristatoma jo buvusios mokinės Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje. Grafikas, tapytojas, skulptorius, vitražistas, kūręs Lietuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir JAV, buvo vienas iš pirmųjų išeivijos dailininkų, šimtus savo kūrinių padovanojęs Lietuvos muziejams.


V. K. Jonynas gimė 1907 m. Alytaus valsčiuje. 1923–1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, 1931 m. studijų tikslais išvyko į Paryžių, mokėsi grafikos, medžio skulptūros ir vidaus dekoravimo Aukštojoje dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykloje (Conservatoire National des Arts et Métiers), taip pat baldų konstravimo Taikomosios dailės mokykloje (Ecole Boulle). 1935 m. surengęs personalinę parodą Zak galerijoje Paryžiuje, V. K. Jonynas sugrįžo į Kauną. Dalyvavo jaunųjų dailininkų grupės „Ars“ veikloje, 1935–1940 m. Kauno meno mokykloje dėstė grafiką ir medžio skulptūrą, 1940–1944 m. buvo Meno mokyklos, performuotos į Kauno taikomosios dailės institutą, direktorius ir dėstytojas. 1944 m. kartu su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. Reymondui Schmittleinui talkinant, V. K. Jonynas įkūrė Freiburgo dailės ir amatų mokyklą (École des Arts et Métiers), kurioje pirmuosius dailės įgūdžius įgijo Janina Monkute-Marks. 1951 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, gyveno ir kūrė Niujorke. Dėstė, kartu su Donaldu Shepardu Niujorke įsteigė bažnytinio meno ir vitražų studiją. Jungtinėse Amerikos Valstijose bareljefais, skulptūromis, vitražais dailininkas apipavidalino per 100 visuomeninių pastatų. 1968 m. patyręs menininkas buvo pakviestas į Romą sukurti Šv. Petro bazilikos Lietuvių kankinių koplyčios (Mater Misericordiae) interjerą.


Po trijų dešimtmečių trukusios priverstinės emigracijos, V. K. Jonynas 1974 m. pirmą kartą apsilankė Lietuvoje, į kurią vėliau nuolat sugrįždavo. Surengęs personalines parodas Vilniuje ir Kaune, 1986 m. Lietuvos dailės muziejui ir Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui padovanojo didelį kūrybos rinkinį. Už reikšmingą indėlį į Lietuvos kultūrą dailininkui suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas ir valstybės lėšomis pradėta statyti vardinė galerija Druskininkuose, šalia M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus. V. K. Jonyno galerija (arch. Algimantas Kančas), Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys duris lankytojams atvėrė 1993 metais. Dailininkas šioje galerijoje leisdavo vasaras, tapydavo, bendraudavo su lankytojais, komentuodavo savo kūrybą. V. K. Jonynas mirė 1997 m., palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.


Paroda veiks: 2019 04 26 – 06 01


Autorinių kūrinių paroda „TRYS ISTORIJOS“


Menotyrininkė Rita Mikučionytė:

 

LINA ZAVADSKĖ


Tekstilė – tai taikomoji dekoratyvinė dailė, byloja tradicinis šios meno šakos apibrėžimas. Linos Zavadskės darbams, kaip ir daugeliui šiuolaikinių tekstilės kūrinių, jį tiesiogiai pritaikyti, žinoma, būtų sunku. Tačiau jei taikomoji funkcija šiuo atveju visai nediskutuotina, dekoratyvumo terminas autorės kūriniams iš tiesų tinka. Daugumoje menininkės kompozicijų užtapytame drobės fone iškyla karoliukais siuvinėti ornamentai, augalų pynės, nerti gėlių žiedai. Tai vis dėlto ne priešprieša ar konfrontacija, greičiau – simbiozė, taikus sambūvis.


Kūrinių tapybinis paviršius švelnus, perregimas, efemeriškas arba boluoja tarsi rūkas kokiame nors impresionistų paveiksle. Ornamentų margumyną menininkė jame dažnai komponuoja simetriškais, koncentriškais apskritimais tarsi mandalas, ritualinius ženklus. Kartais tai primena įmantrius rytietiškus raštus, lietuvių liaudies dirbinių papuošimus ar dabar itin populiarų prancūziško Provanso stiliaus dekorą. Kompozicijos žėri karoliukais, dekoratyviais gėlių, žiedų, pumpurų spurgeliais. Nertus, tekstilinius paviršiaus elementus Zavadskė mėgsta užtepti dažu ir taip kiek „sutapybinti“. Drauge su abstrakčiu, neutraliu kūrinio pagrindu šie dažnai kuria žaismingas, dekoratyvias scenas – tai panašu į žydinčią pievą, tai į impresionistinį vandens lelijų kilimą, tai į kiek ironišką ir savitikslį gražių raštų ir patrauklių spalvų derinį.


Autorės darbuose svarbi takoskyra tarp dekoratyvumo, kaip kūriniui būdingos išraiškos, ir jo paskirties, kuri yra tiesiog taikomoji, konkrečiai skirta interjero puošybai ar pan. Zavadskės kūriniai priskirtini labiau pirmajai kategorijai, nors neverta teigti, kad kybodami kur nors interjere jie neatliktų ir tos rimtam menui tarsi kiek nepatogios puošybinės funkcijos. Menininkės kompozicijų dekoratyvumas – mandagus, kultūringas. Formos čia dažnai įgauna švelnaus netaisyklingumo, žaismingumo, kartais – atsargios ironijos.

 

DŽINA JASIŪNIENĖ


Jeigu reiktų Džinos Jasiūnienės kūrybą apibūdinti vienu sakiniu, sakytume, kad tai savotiška tekstilės ir tapybos jungtis. Nors autorė baigusi būtent tekstilės studijas, tapyba yra ta sritis, kuri visada ją ypatingai traukė. O kaip tekstilininkė, visada be galo žavėjosi įvairių pasaulio tautų etnografiniu palikimu, rankų darbo audiniais, kilimais, siuvinėjimais. Aistringai kolekcionuodama knygas apie pasaulio tekstilę, ir kiekvieną kartą jas atsivertusi ji pajunta įkvėpimą sukurti kažką naujo. Savo tapybai naudoja namų apyvokos reikmėms skirtus raštuotus audinius, kurie užtempti ant porėmio visiškai praranda savo pirminę buitinę paskirtį ir tampa savarankiškais meno kūriniais. Kitaip nei tapyba ant lygaus audinio (pvz.: šilko ar drobės), ornamentuoto audinio panaudojimas suteikia papildomų galimybių arsenalą. Viena pagrindinių autorės meninės raiškos priemonių ir yra ornamentas. Būtent ornamento dėka, jį keičiant ir transformuojant spalvos pagalba, yra sukuriamas daugiasluoksniškumo įspūdis, kuris tampa papildomu prasmės nešėju. Kurdama šiuos „sluoksniuotus“ ornamentus ji naudoja įvairių pasaulio tautų etnografinius motyvus – nebūtinai tiesiogiai – tai gali būti tik užuominos savo forma ar spalva. Tokiu būdu, jungiant ir maišant juos tarpusavyje kuriamas taikus dialogas tarp skirtingų pasaulio kultūrų, ieškome universalios meninės kalbos, suprantamos tiek rytiečiams, tiek vakariečiams.

 

LORETA ZDANAVIČIENĖ


„Ji jautriai tapo ir mėgsta stebinti“ – taip dažniausiai atsiliepiama apie dailininkės ir dailės pedagogės Loretos Zdanavičienės parodas. Šįkart matome netikėtą autorės tapybos ant senų siuvinių kolekciją.

Viskas prasidėjo dar 2002-aisiais, kuomet Šv. Jono gatvės galerijoje Loreta surengė parodą „Laiškai į praeitį“, kur eksponavo pirmuosius savo paveikslus ant siuvinėtų drobių. Apskritai visoje šios dailininkės kūryboje justi pagarba istoriniam reliktui – ar tai būtų eksponuojamas perkurtas tikras daiktas, ar tapomi seni rakandai. Kita vertus, jai visada rūpi atpažįstama daiktiška forma, ypač jei įsižiūrime į be galo tikroviškai nupieštas smulkiausias natiurmortų detales.


Augalai, gėlės ir raštuoti audiniai yra turbūt labiausi mėgstami Loretos kūrybos motyvai. Tad nenuostabu, kad rengdama parodą ji renkasi tapyti ant gėlėmis ir geometriniais raštais siuvinėtų rankdarbių, kuriuos randa, gauna dovanų. Kiekvienas išsiuvinėtas audeklas – užtiesalas, staltiesė, servetėlė, pagalvės užvalkalas – yra dailiai, kruopščiai, su didžiule atida ir pagarba aptapomas, išsaugant bei išryškinant senosios tekstilės grožį. Neretai formuojant paveikslo pagrindą autentiškos medžiagų atraižėlės yra durstomos, taip sustiprinant paveldo svarbos įspūdį.


Labai reikšmingas šios parodos prasminis akcentas – tikros siuvinėtų „drobelių“ istorijos. Loreta kruopščiai tuos pasakojimus laiko savo atmintyje, o kai kuriuos jau yra užrašiusi. Tapydama ant senųjų rankų darbu puoštų audinių, dailininkė tarsi išsaugo to daikto istoriją, pratęsdama jo gyvavimą savo paveiksluose. Autentiškas siuvinėtas raštas ar jo fragmentas padiktuoja Loretos paveikslo kompozicijos struktūrą, net koloritą. Vienur dailininkė subtiliai derina siuvinio ornamentiką sukurdama vientisą ryškiaspalvį arba monochrominį „kilimą“, kitur pasitelkia siuvinėto rašto kontrastingą ritmiką savitai pratęsdama pirminį linijų ir formų derinį.


Parodoje prisiminsime net tik moterų kūrybos ištakas, merginų kraičio tradicijas, bet ir mūsų sutartines, kurias būsimos jaunamartės dainuodavo siuvinėdamos. Tai lyg išskirtinė ekspozicijos metafora – juk Loreta savuoju „tapybos balsu“ meistriškai atkartoja autentiškus siuvinėtus raštus.


Paroda veiks: 2019 04 26 – 06 09

Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija (J. Basanavičiaus g. 45, Kėdainiai)
2019 05 26 - 06 01 / 06 09
 
Atgal