Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

NAUJIENOS

2019-05-24

Alfonso Čepausko instaliacijų paroda „Žaidimai Neringos smėlynuose“.

Paroda veikia Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejuje iki birželio 9 d.

Tarp daugelio meno žanrų prieš keletą dešimtmečių pasirodė naujas instaliacijų menas. Tai – sukurti objektai, kompozicijos iš įvairių statybinių, buitinių, gamtinių ir kitokių medžiagų, kurie buvo eksponuojami parodų salėse. Kai kurie Vakarų menininkai ėmėsi kurti instaliacijas atviroje erdvėje (lauke, pievoje, miške, paplūdimyje, kalnuose…), siekdami susieti gamtos ir kultūros elementus. Monumentalūs ir nekonvencionalūs jų kūriniai atkreipė meno ekspertų bei publikos dėmesį ir padėjo pagrindus žemės meno krypčiai.

 

Žemės meno kūrinių yra Palangoje, Neringoje ir kitose vietose. O netoli Vilniaus Kairėnų botanikos sode, keliolika metų periodiškai rengiami žemės meno kūrybos plenerai, kuriuose dalyvauja ne tik mūsų, bet ir užsienio dailininkai. Instaliacijų kūriniai gali egzistuoti ir ilgesnį laiką, bet kartais tik kelias valandas. Tai priklauso nuo gamtinių sąlygų, medžiagų, aplinkos įtakos. Kūriniai išlieka nuotraukose, vaizdo įrašuose, kitoje dokumentinėje medžiagoje.

 

Apie instaliacijas galvoju Neringoje. Mėlyna jūra ir gelsvo smėlio paplūdimiai sukelia pojūčių ir emocijų bangą. Imuosi veiklos. Prisirenku įvairiaspalvių akmenėlių, susirandu bangos išmestų porą lentgalių. Priemonės minimalistinės. Atokioje paplūdimio vietoje nubraukiu, nulyginu smėlio ruožą. Pradedu dėlioti akmenėlius, pilstyti smėlį, vedžioti linijas – griovelius. Neturiu jokio išankstinio sumanymo, viskas gimsta intuityviai, spontaniškai. Ir kai kažkas viduje pakužda, kad jau pakanka – instaliacija baigta, laukiu tinkamo saulės apšvietimo, šviesos ir šešėlių žaismo. Nufotografuoju ir, praslinkus kelioms valandoms ar dienai, kaip budistai mandalą nuardau, nurenku.

 

Savo miniatiūrinėse instaliacijose nesiekiu pavaizduoti konkretaus objekto. Tai gamtinių elementų deriniai, abstrakčios kompozicijos, spalviniai akcentai, kuriais siekiama susieti kūrybos elementus su natūralia gamta..

 

A. Čepauskas

 


Žaidimas su smėliu – ko gero vienas natūraliausių kiekvieno žmogaus potyrių. Tam tikra prasme, tai projekcija į praeitį, iš kurios vaikystė grįžta prisiminimų, sapnų improvizacijų pavidalu. Tokia yra ir ši A. Čepausko paroda – lengva, kiek nostalgiška, tačiau kiekvienam pažįstama ir artima.

 

Pristatomuose kūriniuose dominuoja nuo sąmoningų sprendimų išlaisvinta raiška ir meditatyvus kūrybinis procesas. Naudojamos intuityviai pasirinktos aplinkos detalės, kurios paverčiamos menine priemone ir tampa amžino laikinumo simboliu. Smėlio pilis nuplauna jūra. Kaip ir praeitį palaipsniui pasiglemžia laiko ciklai. Šie fundamentalūs negrįžtamo laiko tėkmės apmąstymai menininkų neretai išskleidžiami kūryboje. Įvairiomis medijomis tyrinėjamos praeities-dabarties-ateities dimensijos sukelia nostalgijos pojūtį ir apeliuoja į asmeninį laiko patyrimą.

 

Smėlio pilių statymas gali būti siejamas su svajonių pilimis, arba su tuo, kas keičiasi – tai ir vietos, ir mintys, ir tikslai, ir požiūriai… Tačiau tuo pačiu tai simbolizuoja bendražmogiškas amžinąsias vertybes.


Evelina JANUŠKAITĖ-KRUPAVIČĖ

 

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus administracija (Pilies g. 40, Vilnius).
2019 05 22 - 06 09
 
Atgal