Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

NAUJIENOS

2019-05-27

Justinos Adomavičienės tapybos paroda „Iš vėjo ir tylos“

Paroda atidaroma gegužės 28 d., antradienį, 17 val. Pylimo galerijoje.
Dailininkė Justina Adomavičienė (g. 1981) parodose dalyvauja nuo 1990 m. Ji 2010–2012 m. lankė Savicko suaugusiųjų dailės mokyklą, o 2014 m. Lietuvos Edukologijos Universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) baigė Vizualiųjų menų magistrantūrą ir vėliau studijavo Vilniaus dailės akademijoje Meno terapiją.

Nuotraukoje: Justina Adomavičienė, „Byranti šviesa“ (2019; drb., akril.; 110x110).

 

Dailininkė Justina Adomavičienė (g. 1981) parodose dalyvauja nuo 1990 m. Ji 2010–2012 m. lankė Savicko suaugusiųjų dailės mokyklą, o 2014 m. Lietuvos Edukologijos Universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) baigė Vizualiųjų menų magistrantūrą ir vėliau studijavo Vilniaus dailės akademijoje Meno terapiją. 2014 m. dailininkei suteiktas meno kūrėjos statusas, o nuo 2015 m. J. Adomavičienė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Menininkė surengė nemažai autorinių parodų, aktyviai dalyvavo pleneruose, grupinėse parodose ir konkursuose Vilniuje, Nidoje, Palangoje, Ignalinoje, etc.


J. Adomavičienės tapyba patraukia dėmesį meistriškai išvystytu gana laisvu ir nevaržomu potėpiu. Viena vertus, taip yra sukuriamas savotiško balansavimo tarp specialaus ir atsitiktinio vizualinio pasakojimo įspūdis, antra vertus, menininkės kalba rodo autentišką grynojo vizualaus pasakojimo prievartinės galios atsisakymą. Pastebėtina, kad tapytoja nesiekia mums atpasakoti pažįstamo pasaulio. Priešingai, ji bando išsivaduoti iš aiškiai dekoduojamų atvaizdų, bando atrasti stebinančius, tarytum dar niekada neregėtus potėpių, spalvų ir atspalvių derinius.


J. Adomavičienės kūryboje yra suformuojama daug laisvos erdvės nevaržomoms interpretacijoms, nutylėjimams ir vaizduotės įaudrinimui. Visa tai, kas iš ties egzistuoja mūsų aplinkoje, puikiai ir meistriškai išgrynintos potėpių žaismės pagalba yra atitolinamas nuo sąmonės, nekantriai reikalaujančios logiško paaiškinimo. Per tam tikrą distanciją, kurią steigia dailininkės puoselėjama abstrakčioji meno kalba, žiūrovas susitinka su kalbai nepavaldžiu reginiu. Šiuo atveju galima teigti, kad dailininkė mus kviečia dar kartą apsvarstyti ir galbūt net iš naujo išrasti abstrakčiąją reprezentaciją, kuri mums primena apie poetinės kūrybos žavesį ir nevaržomai audringą aistrą.


Taigi J. Adomavičienė išties mėgaujasi tuo, kad tapybos menas nuo akivaizdaus pasaulio vaizdavimo perėjo prie abstrakcijos, kurią, anot Wolfgango Welsho, vokiečių dailininkas Maxas Emstas (1891 – 1976) vadino „tapyba anapus tapybos“ [1]. Anapus lengvai dekoduojamų vaizdinių atsiveria esanti ta tapyba, kurią bandant reflektuoti žodžiais gerklėje užstringa bet kokie sakiniai, o išsiveržę į išorę epitetai suskamba lyg būtų dėmesio nevertos visiškos banalybės.


J. Adomavičienės tapyba vienu metu yra ir ekspresyvi, ir laisva – tarytum be prievartos; t. y. ji nereikalauja sekti siužeto, galvoti apie jį, įminti jį ir artikuliuoti pasitelkus kalbos schemas. Tapyba mūsų prašo tik mėgautis spalvomis ir kone atsitiktiniais potėpiais. Tad J. Adomavičienės paveikslai nesiekia pateikti objekto kolektyvinei recepcijai. Paveikslai naikina materialias ir aiškiai suvokiamas tikrovės konstrukcijas. Kadangi tikrovės atvaizdavimo technologijos yra gana neblogai išvystytos, bei nuolat progresuoja, todėl menksta ir pačios tapybos informacinė reikšmė. Tapybai leidžiama atsikvėpti, atsisakyti realių įtampų ir dramų, o kartais net visas jas specialiai ignoruojant žiūrovui pasiūlyti grožėtis grynosios spalvos, kontrasto, dažų sluoksnio formuojama estetine sistema. Neabejotinai, ši mano įžvalga, provokuojama J. Adomavičienės paveikslų, leidžia teigti tapybos mirtį. Bet ar tikrai tapybos mirtis mus aplanko dailininkės kūriniuose?


Apie tapybos fenomeną gana taikliai samprotauja Martinas Warnke (g. 1937): „Visgi tapyba, priešingai visoms prognozėms apie jos pabaigą, išsilaikė kaip šaka, nors jos gana esminės funkcijos namų ūkyje išnyko arba jas perėmė kitos informacijos priemonės. Nuo neatmenamų laikų svarbus jos žavesio kriterijus, sugebėjimas pamėgdžioti, XX a. pradžioje neteko galios. Taip pat beveik išnyko jos kultinė ir ceremoniali funkcija religiniame ir politiniame gyvenime. Tai, kas jai pasiliko, yra subjektyvus poreikis spalvomis ir formomis iš anksto esančiame paviršiuje kurti santykio su pasauliu estetinį paveikslą ir daryti estetinį įspūdį. Ji […] įsitvirtina kaip subjektyvaus troškimo padaryti įspūdį priemonė“ [2]. Apibendrinant M. Warnke mintį galima teigti: J. Adomavičienė mums rodo, kad tapybos negalima traktuoti kaip pasaulio daiktus ir jų tvarką mėgdžiojančią kūrybos formą!


Tapyba mus įkvepia ne dėl didaktinio ir iliustratyvaus patoso, o dėl savo terapinės, meditacinės misijos. Tapyba – tai jausmų mediumas! Mūsų dabartinė tikrovė prisideda prie to, kad tapyba asocijuojasi su subjektyviu, privačiu skoniu ir malonumu. Šiuo atveju M. Warnke konstatuoja, kad „tapyba tampa asmeninės savijautos ir sugebėjimo jausti veidrodžiu. Meno kūrinys […] išvengia visų užsakančiųjų bažnytinių, politinių ar mecenatinių instancijų direktyvų. Menas yra tarsi egzistuojančių visuomeninių normų opozicija, menininkas tampa ypatinga būtybe, įsipareigojusia teisingumui ir autentiškumui [3]. Taigi J. Adomavičienė postuluoja tapybą esančią tarp terapijos ir gana hedonistinės pramogos, primenančios gero vyno degustaciją.


Nors menotyrininkas Ernstas H. J. Gombrichas (1909–2001) ir išskirtų tapybą, kaip subjektyvų dailininko žvilgsnį, kuris lemia „to, kas yra matoma“ transformavimą [4], tačiau J. Adomavičienė specialiai panaikindama atpažįstamas struktūras, mus veda į tam tikrus žvilgsnio labirintus, paklaidas ir neduoda jokio konkretaus atsakymo. Skatindama grožėtis puikiai išplėtota potėpių žaisme, menininkė į užmarštį gramzdina mūsų norą įminti kūrinį ir jį apibūdinti aiškiai artikuliuota kalba. Taigi abstrakčioji tapyba neturi užmojo būti tiksliu tikrovės veidrodžiu!


Šiuo atveju Susan Sontag (1933–2004) tapybą pavadintų luoša, „nes ji nuo pat pradžių yra dailė, kurios kiekvienas objektas yra unikalus rankų darbo originalas“ [5]. Nors S. Sontag tapybą laiko skurdžia (gana tiksliai reprodukuojančių pasaulį medijų atžvilgiu), tačiau žvelgdamas į J. Adomavičienės kūrybą drįstu teigti, kad tik šiame, iš prigimties genetiniu būdu perduodamame tapybos luošume gali atsirasti vietos estetiniam pasigėrėjimui, žavesiui ir paslaptingumui. Tapybos luošumas leidžia atsirasti atsitiktinumams, pasaulio atvaizdavimo progresyviems netikslumams ir individualiam, net žmogaus įsivaizdavimui labai neįprastam nuotykiui, jokiu būdu nepaklūstančiam egzistuojantiems ir įtvirtintiems fizikos dėsniams. Šiuo atveju man net nesvarbus faktas, kurį aktualizuoja S. Sontag – neva tapyba bando akiplėšiškai įrodyti, kad pasaulis yra gražus [6]. J. Adomavičienė mums tikslingai demonstruoja, kad iš tapybos negalima atimti, kad ir utopinės misijos, noro bei galimybės rodyti gražų pasaulį!


Prof. dr. REMIGIJUS VENCKUS

 

Paroda veiks iki birželio 15 d.


1 – Welsch, W. (2004). Mūsų postmodernioji modernybė. Vilnius: Baltos lankos, 310 (iš vokiečių kalbos vertė Alhonsas Tekorius).

2 – Warnke, M. (2002). Meno istorijos objekto sritis. Meno istorijos įvadas. Vilnius: Alma littera, 24 (Iš vokiečių kalbos vertė Loreta Anilionytė).

3 – Ten pat, 35.

4 – Gombrich, E. H. (2000). Dailė ir iliuzija: vaizdo psichologijos studija. Vilnius: Alma Littera, 57 (iš anglų kalbos vertė. R. Antanavičiūtė).

5 – Sontag, S. (2000). Apie fotografiją. Vilnius: Baltos lankos, 59 (iš anglų kalbos vertė L. Katkus).

6 – Ten pat, 97.

Pylimo galerija, Pylimo g. 30, Vilnius
2019 05 28 - 06 15
 
Atgal