Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

NAUJIENOS

2019-10-07

Vaidos Tamoševičiūtės paroda "Motinos kūnas"

Paroda atidaroma spalio 10 d., ketvirtadienį, 18 val. LDS galerijoje „Meno parkas“
Buvimas mama visus iki tol buvusius prioritetus instinktyviai perkelia bent jau per vieną poziciją atgal. Tapimas atsakingu išmokyti, išauklėti, bet visų pirma – pamaitinti, pasirūpinti, kad saugiai, sėkmingai vystytųsi - mamos Numeris vienas. O mamos iki tapdamos mamomis, gyveno ir iki tol. Jos gyvena savo gyvenimus, kuriuose stengiasi save išreikšti, siekia laimės save realizuoti pasirinktoje profesinėje srityje, ten, kur link save augino, vedė (tiesiai, ar vingiuotai) nuo mažumės, nuo mokyklos, nuo dienų užklasiniuose būreliuose, ar nuo aukštosios mokyklos laikų, kada sąmoningai suvokdamos, ar daugiau intuityviai, turi savo kitą Numeris vienas. Šis dviejų pagrindinių tikslų susidūrimas lemia neišvengiamą prioritetų persidėstymą.

2017 m. tapusi mama, parodos autorė išgyvena transformacinę būseną ne tik, kaip žmogus – iki tol buvusi laisva, nepriklausoma jauna menininkė, ji tapo atsakinga už kito, dar bejėgio mylimo mažo žmogaus, parengimą gyvenimui. Kartu, tai neišvengiamai įtakojo kūrybą – jos galimumą ir temą. Bandydama neprarasti kūrybos (galimybės kurti, dalyvauti projektuose, rezidencijose, kas yra itin svarbus aktyviam menininkui (-ei) momentas, kaip dvasinės žaliavos gavimas - būnant naujose vietose, pažindinantis su naujomis kultūromis, žmonėmis, gaunami stiprūs (ir būtini) kūrybiniai impulsai – autorė susirado mentoriavimo programą pas profesionalią menininkę Lenka Clayton, kurios metu siekė suvokti, rasti galimybes nedaryti pertraukos kūryboje, išsigryninti galimus veiksmus, priemones, būdus ją tęsti. Įsigilinusią į šiuolaikinės meninininkės mamos temą, Lenka Clayton savo veikla tiria nesvetingas mamoms (nepritaikytas tiek fizine erdve, tiek dirbančių žmonių požiuriu) meno instuticijas, menininkų rezidencijų programas ir tai yra viena jos kūrybos temų.
Parodoje „Motinos kūnas“, gerai pažįstama savo aktyvumu vietinei bendruomenei, Vaida Tamoševičiūtė analizuoja bandymą, o gal – jėgų sutelkimą – kurti ir auginti mažą vaiką tuo pat metu. Nedarant pertraukos, stengiantis išvengti savojo aš paaukojimą, siekiant suderint Numerį vienas su kūrybiškos asmenybės Numeriu vienas. Instaliacijoje „Po audros“ (2018) pasakojamas asmeninis kismas nuo ankstesnėje kūryboje reikšto savižalos motyvo iki motinystės temos, kuri tvirtai įsipynusi į dabartinę menininkės kūriniją. Kismas ir bendri taškai. Per fizinę traumą ar vaiko gimimą – atrasti save. Tai jungia abu etapus. Dabartiniuose darbuose autorė tiria visuomenės požiūrį į mamą, vaiką, neatsiejamus mamos, auginančios mažą vaiką, veiksmus (pvz.: vaiko maitinimas krūtimi viešoje vietoje). Tiria visuomenės reakciją į juos. Jos pokytį, kaip nuo besišypsančių besilaukiančiai būsimai mamai, aplinkiniai tampa rūstūs, nes mažas vaikas verkia, arba jį reikia maitinti. Kartu autorė tiria ir savo atsineštą patirtį iš savo šeimos apie suvokimą, kas yra mama, ką reiškia ja būti. Gerai pažįstamoje „Meno parko“ erdvėje autorė eksponuoja fotografijas, videokūrinius, sukurtus naudojant jos performansų dokumentaciją. Šie darbai žymi autorės motinystės pradžią, kuomet besilaukdama atliko performansą „Rh(-)“ (2016) iki naujausio, „Mama“, sukurto rengiantis šiai parodai (2019). Galvodama apie ekspoziciją ir šiek tiek įgavus atsitraukimą laiko perspektyvoje, autorė sujungė, permontavo ir naujai panaudojo darytų performansų – minėto „Rh(-)“ (2016), „Kai kraujas virsta pienu“ (2017), „Po širdim“ (2018), „Po audros“ (2018), „Difuzija“ (2018), „Be pavadinimo“ (2018), „Transition / Perėjimas“ (2019), „Madona ir kūdikis (be kūdikio)“ (2019) – atliepiančių motinystės temą, dokumentaciją tam tikra seka. Taip pat parodoje sukurta instaliacija iš jos ir dukros piešinių – tai svarbūs autorės artefaktai, liudijantys aiškų tikslą ir dviejų prioritrtų ėjimą iš vien.


Jaučiu, parodos lankytojui svarbu paminėti, jog menininkės performatyvioji kūryba visada pasižymėjo jautraus vidinio jausmo personifikavimu veiksme – vidinės įtampos, gal skaudulio, streso, ar jaudulio, patiriamo dėl aplinkoje vykstančių dalykų – išgyvenimo, performaso metu sukurtoje realybėje. Kūriniai gali būti skaitomi nujaučiamomis simboliškomis reikšmėmis (pvz.: atpirkimo, maldos, aukojimo), kuriomis vizualizuojamas išjautimas. Čia ir dabar.


Šiuolaikinės menininkės Vaidos Tamoševičiūtės jau kurį laiką viena pagrindinių kūrybos sferų yra performanso menas. Tapybą Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete baigusi (2006 bakalauro, 2008 magistro studijos), vėliau buvo pakviesta čia lektoriauti apie performanso meną (nuo 2014). Nuo 2012 m. į tuo metu šiai sričiai ramų šalies kontekstą įnešė daug veiksmo ir matomumo rengiamu performanso ir gyvo meno festivaliu CREATurE Live ART, kuris užgimė su renginio idėjos bendraautore Daina Pupkevičiūte ir buvo pradėtas rengti organizuojant „Meno parkui“. Meninininkė dirbo Nacionaliniame Kauno dramos teatre dekoratore (2007-2015), kas leidžia pagrįsti tam tikrą sceniškumo momentą jos permformansuose – kruopštus aplinkos parinkimas, vizualumas (kaip mizansceniškumas), kylantys simboliai.


Menotyrininkė Giedrė Legotaitė


Paroda galerijoje veiks iki lapkričio 9 d.


Galerijos darbo laikas: II-V 11:00-18:30, VI 11:00-16:00
www.menoparkas.lt

LDS galerija "Meno parkas", Rotušės a. 27, Kaunas
2019 10 10 - 11 09
 
Atgal