Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

NAUJIENOS

2019-11-14

Galiaus Kličiaus tapybos paroda

Paroda atidaroma lapkričio 14 dieną, ketvirtadienį, 18 val. galerijoje AIDAS (Jakšto g. 9, Vilnius).

Tapytoją Galių Kličių vyresnės kartos žmonės iš seno prisimena turbūt pirmiausia kaip scenografą, teatro dailininką. Taip prasidėjo jo kūrybos kelias. Baigė 1973 m. scenografijos mokslus Vilniaus dailės institute (dabar Akademijoje), bet jau nuo 1972 m. trejus metus darbavosi Vilniaus universiteto Kiemo teatre (gaivinusiame dar 1570 m. Vilniuje užgimusią studentų teatro tradiciją), po to iki 1978 m. dirbo scenografu jau profesionaliame sostinės Jaunimo teatre. Lietuvos teatrinėje kultūroje G. Kličius paliko nemenka pėdsaką: įvairiuose teatruose per tris bendradarbiavimo dešimtmečius sukūrė scenografiją, kostiumus bent 40-čiai spektaklių.


Tačiau nuo Melpomenės G. Kličių nuviliojo kita, jaunesnė mūza – kinematografas. Kinui G. Kličius atidavė ne mažiau laiko ir talento, negu teatrui. Kūrė vaidybinius filmus su žinomais lietuvių ir užsienio režisieriais, darbavosi bendruose Lietuvos ir užsienio kino kompanijų projektuose. Bent 60-ies vaidybinių ar TV meninių filmų titruose tarp kūrėjų yra ir G. Kličiaus pavardė. Tarp kitų kino filmo „Faktas“ autorių buvo apdovanotas 1984 m. Lietuvos respublikine premija, net tris kartus yra laimėjęs „Sidabrinę gervę“ – nacionalinį apdovanojimą už geriausius kūrybinius darbus kino mene.


„Kolektyvinė kūrybinė veikla teatre ir kine atėmė daugybę laiko, kurio negalėjau skirti tapybai. Tačiau tapyba visada buvo greta“, – išpažįsta ištikimybę savo tikrajai mūzai Galius Kličius. „Kuriant filmo ar teatro scenografiją, visą laiką esi priklausomas nuo kitų žmonių ir negali planuoti savo kūrybinio laiko, o tapybai reikia ramybės ir nesiblaškymo, kad galėtum susitelkti ties specifinėmis jos problemomis. Čia aš susitinku su savimi, čia niekas negali man nurodyti, kaip dirbti. Aišku, ir kine, ir teatre turi pereiti kryžiaus kelius. Ir pereini, bet tapyba – kitokia pieva, į ją eini pats vienas“.


Gyvenimas susiklostė taip, kad atsidėti tapybai kaip norėjosi G. Kličius galėjo sau leisti gal nuo 1992 m. Tas plūstelėjusios laisvės metas po slogaus sovietmečio, kai atsivėrė erdvė bendrauti su pasauliu, pažinti, kuo alsuoja menas metropolijose šiapus ir anapus Atlanto, galimybė nerti į naujausias, radikaliausias post-postmoderniojo meno sroves ne vienam iš jaunų dailininkų apsuko galvas. Tačiau tuo metu „pradedantysis“ tapytojas G. Kličius turėjo solidžią gyvenimo ir kūrybinę patirtį, susiformavęs aiškias estetines vertybes ir nesusigundė, anot jo, jau išvarginusiom instaliacijom, „fluxus‘ais“, performansais. „Žinau, kad nieko naujo neišrasiu, ir pasaulio, o juo labiau Lietuvos neapstulbinsiu. Manau, kad didžiausi pasaulio išradimai – tai balta tuščia drobė ir Malevičiaus kvadratas...“, – prieš dešimtmetį, atidarant parodą Klaipėdoje, ironiškai pastebėjo dailininkas.


„Buvau ir esu realistas“, – trumpai drūtai savo tapybą apibūdina G. Kličius. Žinoma, Kličiaus pasaulėvaizdis nėra jau toks vienaprasmis. Jo vaizdiniuose susilieja realybė ir iliuzija, realizmas ir siurrealizmas. Jis yra prisipažinęs, jog, pvz., poetiškos vaizduotės siurrealistus Rene Magritte ar Paul Delvaux laiko savo favoritais. Bet anaiptol tai nereiškia, kad jis yra šių dviejų belgų mėgdžiotojas.


G. Kličius kaip tapytojas formavosi ir brendo, susirinkdamas „perliukus“ iš daugelio mokytojų. „Kartais galvoju, kad turėjęs laimės mokytis pas tokius dailininkus, kaip A. Savickas, A. Gudaitis, V. Ciplijauskas, V. Kisarauskas, A. Stasiulevičius, V. Antanavičius ir kt., jaučiu net pareigą – tapyti.


Todėl reikia ne kalbėti apie kūrybą, o kurti“.

 

Paroda vyks iki gruodžio 10 dienos.

Galerija AIDAS (Jakšto g. 9, Vilnius).
2019 11 14 - 12 10
 
Atgal