Lietuvos Dailininkų Sąjunga LietuviųEnglish

NAUJIENOS

2017-03-16

Valdo Antano Gurskio tapybos paroda „MANO LAIKAS“

Paroda atidaroma kovo 21 d., 17 val. LDS galerijoje „Arka“
Tapytojas Valdas Antanas Gurskis yra itin aktyvus Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Jis yra surengęs virš 30 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 100 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai, privatūs kolekcininkai. Už peizažinę tapybą 1997 m. dailininkas buvo apdovanotas LR Aplinkos apsaugos ministerijos premija, yra gavęs individualią menininko kūrėjo stipendiją (1997-1998 m.).


Valdo Antano Gurskio tapybos vaizdiniai balansuoja tarp grafiškumo ir tapybiškumo, tarp formos ir erdvės, tarp žemės ir dangaus. Jo gamtovaizdžiai atspindi ne tik esminius pasaulio matymo principus, dinamišką žvilgsnį, jautrą šviesos ir spalvų kaitos niuansams bet ir aktyvią kūrybinę poziciją. Į tradicinius žanrų kalbos rėmus talpinami tradiciniai lietuviško peizažo motyvai stilistiškai balansuoja tarp monumentalumo ir kameriškumo, tarp realizmo, impresionizmo, ekspresionizmo kalbos ribų.


Tapytojo kūrybos ištakos siejasi su tradicijomis, lyriškojo peizažo pozicijomis, jo mokytojų Česlovo Kontrimo, Algirdo Petrulio, Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės, Vlado Eidukevičiaus, Antano Martinaičio ir kt. kūryba. Būdamas jautrus gamtos nuotaikoms, Gurskis tapo savotišku metraštininku besikeičiančių metų laikų, lietuviškų miestelių ir kaimelių peizažų, išsiskiriančių kintančios šviesos pagava. Poetines gamtos ir pasaulėvaizdžio nuotaikas tapytojas išreiškia skirtingais gyvenimo ir kūrybos periodais, išsaugoja esminius nesikeičiančius meninio matymo aspektus.


Dailininko kelio pradžia siejasi su Kauno dailės mokykla. „Svajojau būti arba dainininku arba dailininku“. Dirbdamas dainuodavau Kipro Petrausko dainas, o po darbų grįžęs namo – piešiau. Baigė mokyklą 1956 m. geriausiais pažymiais. 1956 m. įstojo į tapybą LTSR Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). Tačiau vėliau perstojo į monumentaliają tapybą. Ši katedra davė laisvės supratimą, plėtė akiratį, davė gerus pradmenis. Čia išmokta kitokios tapybos – stilizuotos, labai stambių ritmų ir mastelių.


Po studijų V. Gurskis daugiausia kūrė monumentalistiką. Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose sėkmingai realizavo sieninės tapybos darbus (sgrafito technika) bei dekoratyvius metalo plastikos (kalinėto vario) reljefus.
Sudalyvavęs respublikinėje dailės parodoje 1967 m., atsidėjo molbertinei tapybai. To meto jo figūrinės kompozicijos ir portretai pasižymėjo monumentalumu, dekoratyvumu, ryškių spalvų kontrastais. Vėliau nutolo nuo dekoratyvių tendencijų, sukūrė kameriškų, psichologiškai įtaigių portretų (Juozo Miltinio (1978 m.), Valerijono Jucio (1980 m.), savo dėstytojos Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės (1985 m.).


V. Gurskis daugiausia kuria peizažus, čia geriausiai atskleidžia ir svarbiausią savo kūrybos įrankį - intuiciją. Tik jos vedamas jis renkasi motyvus, kompoziciją, spalvas. Peizažinėje kūryboje dominuoja miesto vaizdai (daugiausia Vilnius), lietuviški kaimeliai ir bažnyčios, pajūrio tema. Gyvendamas ir kurdamas Vilniaus senamiestyje, miestą mato savitai, skirtingais metų laikais nušviestą išskirtinės šviesos, spalvingų tonų, paliestą ekspresyvių potėpių. V. Gurskis labiausiai mėgsta tapyti betarpiškai gamtoje. Pleneruose jis atranda gamtos padiktuotų kompozicinių, šviesos, erdvės, spalvinių sprendimų. Dailininkas yra pasakęs, kad „visuomet ieškojo peizažų, kuriuose slypėjo vidinė energija. Jai išreikšti peizažų kompozicijose svarbi dominantė yra medžiai, kurie tampa neatskiriama gamtovaizdžio dalimi, tapomi skirtingais metų laikais šakų rezginiais užpildo plokštumas, skaido kompoziciją diagonalėmis, vertikaliais, įstrižais šakų pluoštais („Mane veikia medžiai, jų besikartojantys ritmai, jų išraiškinga belapių šakų kančia. Juose randu poeziją“).


V. Gurskio dėmesys lietuviškąjam kraštovaizdžiui išaugo ir į domėjimasį liaudiškų bažnyčių architektūra. Atsirado tapybos darbų ciklas, pavadintas „Bažnytėlių Lietuva“. Nuo 1967 m. pradėjęs tapyti gražiausiose vietose pastatytas bažnyčias, apkeliavo daugybę kaimelių. Jo dėka išliko unikalūs vaizdai su Bagaslaviškio, Gaveikėnų, Vizgirdiškio, Saugų, Bukantės, Kuktiškių, Kalnalio, Darbėnų, Gintališkio, Salantų, Rokiškio, Kupiškio ir kt. bažnyčiomis. Jas tapė net ne vieną kartą ir vis naujai surasdavo išraiškingiausią metų laikų ir nuotaikų padiktuotą komponavimo rakursą, spalvų ir šviesos santykį, potėpio išraišką.


Valdo Gurskio kūryboje vyrauja šviesa ir iš pirmo žvilgsnio neišraiškinga, pilkų tonų tapyba, tarsi balansuojanti tarp grafiškumo ir tapybiškumo, tarp formos ir erdvės, tarp žemės ir dangaus. Bet ji perteikia ir esminę šio lietuviškojo peizažo jauseną, fiksuojančią besikeičiančių metų laikų įvairovę, poetines gamtos nuotaikas, esminius meninio matymo aspektus.

 

Dailėtyrininkė Nijolė Nevčesauskienė

 

Paroda veiks iki balandžio 8 d.

LDS galerija „Arka“, Aušros Vartų g. 7, Vilnius
2017 03 21 – 2017 04 08
 
Atgal